„Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms...“ Šiandien švenčiame pirmąją savaitės dieną - sekmadienį, šiandien kaip Jėzus mokiniai susirenkame drauge, šiandien per gyvąjį Dievo Žodį vėl girdime Jėzaus tariamus žodžius ir, deja, šiandien mūsų durys vėl dažniausiai būna užrakintos.
Sakysite, kad dėl to būtų galima ginčytis – juk šiandien niekas pamaldų metu bažnyčios durų nerakina, juk pas mus šiandien žydų ar persekiojimo dėl tikėjimo baimės nebėra, juk šiandien patys laisva valia ateiname prie Kristaus, juk esame laisvi... Ir vis dėlto... Ir vis dėlto Jėzus šiandien mums kalba apie užrakintas duris, pirmiausia mūsų pačių širdies duris. Nežinau, bet rodos, kad šiandien žodžių junginys „širdies durys“ jau nekalbina mūsų sąmonės, praslysta paviršiumi ir lieka tik gražia fraze.
Tačiau prieš pradedant mąstyti, ką Jėzus mums norėtų šiandien pasakyti, turėtume prisiminti, kad už tų „širdies durų“ slypi begalinis turinys – žmogaus esmė, gelmė, tikrumas, savitumas, jo protingumas, jausmingumas, atvirumas ir unikalumas, asmens laisvė, vertybės, pasirinkimai, jo tikėjimas, viltis ir meilė bei daugelis kitų pačių svarbiausių dalykų.
Turėdami tai mintyse dabar paklauskime savęs, ar visame tame visur ir visada įeina Kristus? Manyčiau, kad daug kur rastume jei neužrakintas, tai bent jau privertas duris. Daugelyje savo gyvenimo sričių esame tarytum užsidarę nuo Kristaus, tarsi nereikalingi Jo buvimo – juk daug kur veikiame patys! Ir tik ištikus bėdai, keblumui, pasitaikius kliūčiai, mes įsileidžiame Kristų...
Užsidarę savo pačių buvime anksčiau ar vėliau pradedame dusti. O tas mūsų dusulys vis dažniau pasireiškia kaip neviltis, depresija, agresija, kaip tai, kas pakerta mūsų elementaraus žmogiškos laimės bei ramybės pojūčio pamatus. Todėl ir reikia Jėgos iš aukštybių, kad įneštų gaivaus oro gūsį į mūsų nerimastingus gyvenimus, todėl ir reikia Naujųjų Sekminių įvykio, kad padėtų mums vėl atrasti save pačius ir mūsų laimės šaltinį. Ir šiandien Dievo Žodis kalba mums apie tai.
Jėzus praeina pro užrakintas duris, atsistoja viduryje ir taria: „Ramybė jums!” – ir mes, norėdami ir ragauti tikros Ramybės ir Laimės vaisių, taip pat turėtume pasistatyti Kristų į savo gyvenimo centrą, pripažinti Jį savo gyvenimo Viešpačiu ir įsileisti Jį į kiekvieną savo gyvenimo situaciją, išgyventi su Juo visas kasdienybės akimirkas.
Palinkėjęs ramybės, Jėzus parodo savo mokiniams rankas, šoną ir juos tuomet užlieja džiaugsmas – norėdami ir mes patirti begalinį džiaugsmą, mes taip pat turėtume išmokti savo gyvenimuose atpažinti ir pripažinti Kristaus veikimo ženklus, juos priimti ir jais vadovautis Kristaus sekime.
Netrukus po tikro džiaugsmo patirties Jėzus vėl taria mokiniams: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. (...) Imkite Šventąją Dvasią.“ Šiuos žodžius šiandien kiekvienas turėtume išgirsti, iš jų besiliejančias malones priimti, jų pagalba savo misiją vykdyti. Kristus šiandien mums vėl duoda Šventąją Dvasią, kaip ir kasdien, kaip ir kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Ir tik nuo mūsų širdies durų atvirumo priklaus, kiek Jos malonių bus įlieta mumyse. Juk neveltui Bažnyčia ragina: „Atverkime duris Kristui!”, ragina, nes kaip ir Dievas nori, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas, kad priimtų Šventosios Dvasios dovanas, kad jų pagalba augtų pats ir kitiems žmonėms padėtų augti Jos malonių lietuje.
Šios dienos skaitiniuose girdėjome apie išties nuostabų Šventosios Dvasios veikimą tarp tikinčiųjų, apie Jos skirtingas teikiamas malones, apie mūsų suvienijimą Kristaus Kūne Jos galia. Tad priimkime Šventąją Dvasią, leiskime Jai veikti mūsų gyvenimuose ir tikrai pamatysime nuostabius Dievo darbus savo aplinkoje. Reikia tik tiek nedaug – šiek tiek daugiau praverti mūsų širdies duris ir pati Dvasios Jėga įveiks mūsų baimes, abejones, nerimą... „Imkite Šventąją Dvasią!” Tai ir sako šiandien mums Kristus.
***
Ž.Kuzinas yra Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus (Ratnyčios) parapijos klebonas.