Apie S.Purį vilniečiai išgirdo 2006 metais, kai jis buvo išvarytas iš festivalio „Sostinės dienos”. Tuomet menininkas Gedimino prospekte demonstravo savo kūrinį – stilizuotą Aušros vartų Madonos maketą su išpjautomis skylėmis veido ir rankų vietoje.
Tikintieji šaukė, kad šis kūrinys, pro kurį iškišę galvą ir rodydami įvairias grimasas fotografavosi praeiviai, niekina tikinčiųjų jausmus. Pažiūrėti kūrinio atėjo net kunigai ir vienuolės.
O neseniai jis viename mados renginyje pasirodė ant galvos užsidėjęs tikrą žuvį.
„Jei drįsti vaikščioti su kokia žuvimi ant galvos, esi nurašomas kaip asilas, kuris yra pavojingas visuomenei. Jeigu masė supranta, kad tai – menas, tai jau nebe menas. Menas – tai, ko masės nesupranta”, – dėstė S.Purys.
– Jei taptumėte Vilniaus meru, ką keistumėte Vilniuje? – pasiteiravo „Sostinė” S.Purio.
– Visais įmanomais būdais – o tai, aišku, neįmanoma – griaučiau monopolijas.
Be to, supaprastinčiau kultūros paveldo objektų apsaugą, nesiginčyčiau dėl tokių smulkmenų kaip pagarsėjusi verslininko Mariaus Gelažniko parduotuvės kolonų istorija.
Galima sakyti, kad tu lyg ir istoriją naikini, bet prieš 100 metų nebuvo mašinų, šviesoforų, mokėjimo automatų, plastikinių kėdžių.
Tai gal tuomet mašinos į Senamiestį turėtų įvažiuoti specialiuose čerpių imitacijos įdėkluose?
Nedaryčiau kvailų skulptūrų, tegul geriau medis auga. Pavyzdžiui, Lukiškių aikštė. Juk viskas čia gerai, užtektų dar pasodinti medžių, pastatyti suoliukų ir leisti įrengti kavinę.
Bet ne, reikia kinišku granitu užvaryti. O architektų vizijose – kažkokios plokštumos, veidrodžiai, jeigu būtų leista, 100 metrų aukščio sienas pastatytų, prožektoriais apšviestų.
Geriau tuos pinigus medicinai išleistų – žmonėms nemokamai širdies vožtuvus pakeistų.
Neries krantines sugriaučiau, nes dabar įbetonuotos kaip kanalizacijos vamzdis. Pavasarį kyla vanduo, jos užliejamos, negalima vaikščioti, vasarą nusenka, vėl nematai upės, nes negali prieiti.
Tegu erozija ryja krantą, kokia problema?
– Kaip vertinate Vilnių puošiančias skulptūras?
– Jas reikia sukrauti į vieną krūvą ir perlydyti. Štai skulptūra prie savivaldybės.
Vis galvojau, kas čia per marazmas? Gal ir visai įdomi. Nuvažiuoju į prekybos centrą, o ten lygiai toks pats, kaip ši skulptūra, kaminkrėčio šepetys parduodamas už 14 litų.
Kodėl „Žaliojo obuolio” skulptūros negalėjo padaryti dar didesnės, tokios kaip Puntuko akmuo?
Atsitiktinai eidamas pamačiau, kad po vienu tiltu kažkoks burbulas ant troso kabo. Tai kaip tu gali pamatyti eidamas tiltu, kad po juo kažkas kabo? Kodėl skulptūros nekabinamos prie kelio, sankryžos?
Idėja puošti tiltus gera. Kas mėnesį galėtų keistis meno kūrinys, akrobatai kas savaitę po tiltu suktis. Galima juk kabančius tiltelius po tiltais įrengti, kabančias kavines, prisigalvoti keistų variantų. Bet ne, reikia nerūdijančio plieno bombonus pakabinti.
Be to, nereikia investuoti daug pinigų. Jeigu auga žolė, nereikia kompanijos su brangiomis žoliapjovėmis nuo ryto išleisti. Tegul ganosi avys, karvės ir ėda žolę. Juk nereikia jų pieno gerti.
O miegamuosius rajonus reikėtų kuo labiau užpilti žeme, kalnelius suformuoti, apželdinti.
Kai pradeda savo menkomis galimybėmis statyti tokius teisingus rajonus su lygiomis gatvėmis, lygiais medžiais, trinkelėmis, žmogus padaro juos savo paties kalėjimu.
– Ar Vilnius – tinkama vieta menininkams kurti?
– Ir kalėjime, ir negyvenamoje saloje yra kūrybos aura.
Viskas vyksta žmogaus galvoje ir kaip tu matai pasaulį. Gimiau čia, juk ne taip ir blogai.
Tačiau manęs Vilnius neįkvepia. Tik tiek, kad gyveni, bendrauji ir kovoji su realybe bei primityvizmu.