Dievo Žodžio galia sukūrė pasaulį. Tačiau Dievo sukurtas pasaulis per pirmųjų žmonių nuodėmę nusisuko nuo savo Kūrėjo. Kartu su Melo tėvu sugundytas ne tik valdyti viską, bet ir pats tapti viskuo, žmogus tapo niekuo.
Taip jis pasismerkė save nuolatinėms pastangoms vaduotis iš niekingumo. Tai yra – bėgti nuo mirties. Ir štai kasdien žmogus tvirtinasi tame, kas vis dar apčiuopiamai buvoja - daiktuose, savyje, savo svajonėse. Ir tik retas – Dieve, Esančiojo Amžinybėje. Dievo atvaizdas žmoguje sudilo ir tapo dūlančių daiktų patirties sąšlavynu. Kam aš gyvenu? Kad būčiau laimingu, t.y. „jausčiausi gerai“?! O „jaustis gerai“, tai tiesiog užsimiršti iliuziniame gėryje ir kelioms akimirkoms pabėgti nuo neišvengiamai gręsiančios mirties?
Graudu stebėti savo niekingą pasmerktumą – kaip gigantiškomis pastangomis iš dūlančių daiktų mūrijamės žemiškąją būtovę. Kad tik įsitvirtintume. Kad tik įsibūtume. Kad tik neišnyktume niekyje ir užmarštyje. Džiugu, kai žmonės „kabinasi“ į „gyvenimą“. Tačiau ir graudu. Juk daugumai gyvenimas tėra skatiko verčių ir galios patirčių kaupimas. Ir vis tiek tokio „gyvenimo“ gale žmogui tenka palikti niekingas sąšlavas ir iškeliauti nebūtin.
Ir štai vieną dieną Nazarete Dievo Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Aišku, išskyrus keletą varguolių, nelabai kas tą įsikūnijusio Kūrėjo galią pastebėjo. Žmogutis iš Nazareto ir tiek. Truputį keistas, gražiai kalba, stebukladario meną išmano. Kadangi vis tiek ateina viskam galas, ne išimtis ir šis „fokusininkas“ iš Nazareto. Būtų buvę galima dar jį pakęsti, tačiau šis pasikėsino į raktus nuo Dievo karalystės ir ... mūsų karalystės. Tai - nepateisinama. Todėl ir varguolių „fokusininkui“ atėjo laikas padaryti galą. Pakišome mes aną po dideliu akmeniu. Sakėsi esąs viskuo Dievu! - o gavosi kaip visada – tapo niekuo. Visi mes juk žmonės.
Pasaulio galia prieš Šventąją galią. Romos galybės Pilotas prieš paniekintą žmogų, teigiantį, kad Jo Karalystė yra ne iš šio pasaulio. Ar gali būti, kad šis sumuštas, paniekintas ir visokiom prasmėm neįgalus jaunuolis yra ... Dievas?! Pasaulio galia, akla kaip tamsa, Kūrėjo nepažino. Į Piloto klausimą, „kas yra tiesa“, Kristus teatsakė iškalbinga tyla. Šventosios Meilės galia.
Meilės galia per Kryžiaus Auką Jis atpirko žmoniją, prisikėlė iš numirusių ir prikėlė žmoniją.
Šią šventąją galią Jis padovanojo žmonijai. Sekminių Dieną ši galia buvo dovanota niekybės tamsoje paskendusiai žmonijai. Apaštalai gavo Šventąją Dvasią, kad Jos galia vykdytų sielų išganymo darbą. Ir kiekvienas šios galios dėka įkrikštytas į mistinį Viešpaties Kūną tampa Šventosios Dvasios indu. Nuodėmės galia Kristaus krauju yra išdildoma iš mūsų prigimties.
Apaštalinės įpėdinystės dėka ši išganomoji galia yra perduodama laike ištįsusiai žmonijai per apaštalinę vyskupo tarnystę. Sekminių dieną suvargę ir pasimetę Kristaus mokiniai tampa Šventosios galios įgalinti apaštalai. Tokiu būdu gimė išganomosios galios sklidina ir meilės darbais besiskleidžianti Bažnyčia.
Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmėse ypatingai svarbu prisiminti apaštalinės įpėdinystės svarbą. Išsilaisvinimo ir „dvasingų“ aspiracijų paveikta teologija dažnai kala pleištą tarp apaštalinės įpėdinystės ir Šventosios Dvasios patirties. Žiū, tikintieji „krikštija“ kaži kokios „dvasios krikštu“, nes bažnytinis, suprask, „oficialus“ krikštas dar neįgalina žmogaus Dvasią patirti. Neįžvelgiu net naivumo. Įžvelgiu nuodėmingą pasaulietinės galios troškimą, kurio įkaitu stiebiamasi padaryti ir Šventąją Dvasią. Juk, prisipažinkime, gera būti Šventosios Dvasios savininku, o ne tikėjimo klusnumu apaštaliniam autoritetui - Šventajam tėvui ir vyskupui - subordinuotam dalininku. Tariamai „šventų“ emocijų svarba ir Aukos tikrovės pakeitimas nuo Aukos išlaisvinta „puota“ yra būtent išsilaisvinimo nuo tikėjimo paklusnumo įvykis. Be tikėjimo paklusnumo Apaštalų tikėjimo mokymui ir už šį mokymą atsakingam apaštaliniam autoritetui neįmanoma patirti Šventosios Dvasios. Neklusnumas ir Dievo atmetimas yra nuodėmė.
Tik vyskupas yra šventosios galios tikrasis savininkas. Apaštalinės įpėdinystės dėka jis gauna ypatingą Šventosios Dvasios charizmą bei įgaliojimus šia Meilės galia ganyti sielas. Išganymas yra neatskiriamas nuo Kristaus Kūno, kuriame pulsuoja sakramentinė Kristaus Kraujo ir Dvasios galia. Užu mistinio Kristaus Kūno – vienos, šventos, apaštalinio ir visuotinio - tvyro niekybės laukai. Ten nėra išganymo.
Šventoji Dvasia mumyse įsibūną ir gelbsti iš niekybės tik per tikėjimo klusnumą ir sakramentų praktiką.
Melskimės už savo vyskupus, kad jie vis uoliau vykdytų apaštalinę sielų išganymo misiją.
PS. Praeitame straipsnyje „Jausti kartu su Bažnyčia“ teigiau, kad Bažnyčios dokumentai yra verčiami vangiai. Šis teiginys neatitinka tikrovės. Naujausias dokumentas – Tikėjimo doktrinos kongregacijos instrukcija „Universae Eccleciae“dėl Benedikto XVI „Summorum Pontificum“ įgyvendinimo - buvo išversta keletą dienų po išleidimo. Nuoširdžiai atsiprašau Lietuvos vyskupų konferencijos ir mielų skaitytojų už klaidinantį teiginį. Tuo pačiu noriu pasidžiaugti ir padėkoti Lietuvos ganytojams už nuoširdumą pritariant „šiame dokumente iškeltiems siekiniams“ (LVK spaudos pranešimas).