Lietuviška „Kepurinė“ palmių paunksmėje? Lietuviškos gramatikos pratybos Amžinajame mieste? Skamba egzotiškai, tačiau mokytis rašyti lietuviškas balses su nosinėmis šeštadieniais, kai plieskia saulė ir norisi pailsėti nuo itališkų netaisyklingųjų veiksmažodžių asmenavimo taisyklių nėra taip paprasta.
Italijos lietuviai ir jų vaikai visus metus smagiai dirbo, o dabar atėjo laikas švęsti ir atsiimti diplomus. Lietuviškosios mokyklėlės Romoje ir Genujoje sėkmingai užbaigė mokslo metus. Italijos sostinėje lietuvių mokyklėlė „Bitutė“ gyvuoja jau šeštus metus, o Genujoje „Zuikiai“ šventė pirmųjų mokslo metų pabaigą.
Tiesa, Romoje mažųjų lietuvių dar laukė paskutinis išbandymas: įsitaisyti Lietuvos ambasadoriaus Italijoje kabinete ir atsakyti į keletą klausimų. Apie Lietuvos istoriją ir krepšinį.
Mažuosius Lietuvos piliečius egzaminavo mūsų šalies ambasadorius Petras Zapolskas. Su „Bitutės“ diplomantais bendravo svečiai iš Lietuvos: dainininkė Sigutė Trimakaitė, rašytojas Herkus Kunčius, literatūrologė Rūta Mėlinskaitė.
Kita vertus, Genujos „Zuikiai“ neatsiliko nuo sostinės. Čia nebuvo garsių svečių, tačiau geros nuotaikos netrūko: mokytojas Alfredas Simaitis įteikė mokiniams mokyklos diplomus, o paskui prasidėjo šokiai ir vaišės. Skambėjo tradicinė lietuviška daina „Ant kalno mūrai“, kurią traukė ne tik lietuviai, bet ir italai.
Romos lietuvių mokyklėlės „Bitutė“ direktorė Nerija Marciukaitė kas antrą šeštadienį atvažiuoja mokytojauti iš pajūrio miesto Torvaianica. 50 kilometrų į priekį, 50 atgal. Per visus mokslo metus Nerija “prisuko” daugiau kaip tūkstantį kilometrų.
“Su manimi važiuoja ir mano sūnus Valentinas, - pasakoja direktorė. - Aš mokytojauju: dėstau lietuvių liaudies muziką, etninę kultūrą, o Valentinas važiuoja mokytis. Tiesa, jam jau penkiolika, tokiame amžiuje sunku prikalbinti lankyti šeštadienio mokyklėlę. Tačiau Valentinas mokosi nuo pat įkūrimo dienos”.
Romos “Bitutę” nuolat lanko 10 mokinių. Vaikų amžius - nuo 6 iki 15 metų. „Ateina iš Lietuvos į Italiją atvykusių šeimų atžalos, vaikai iš mišrių šeimų, yra ir Italijos piliečių įvaikintų lietuvių“, - pasakoja N.Marciukaitė.
Mišrių lietuviškų šeimų modelis paprastai būna toks: mama - lietuvė, tėtis - italas. „Bitutę“ lankančių vaikų tėčiai į atžalų šeštadienio mokslus žiūri geranoriškai. Italai pritaria, kad lietuvių kalbos reikia mokytis ir nepamiršti.
„Mūsų mokinių lietuvių kalbos žinios - skirtingų lygių. Vieni vaikai puikiai kalba lietuviškai, kiti - prasčiau, yra ir dar nepramokusių“, - aiškina mokyklos direktorė.
Vilniaus universitetą baigusi istorikė siekia, kad pamokėlės būtų žaismingos, įdomios: „Mokomės šetadieniais po pietų, po dvi akademines valandas su pertrauka pavakariams“.
Direktorės rūpestis - suburti ne tik mokinius, bet ir pedagogus. „Apie kokį nors atlyginimą už darbą šeštadienio mokykloje nėra nė kalbos. Dirbame savo laisvalaikio sąskaita, tiesa, iš Lietuvos gauname vadovėlių, metodinės pagalbos“.
Svarbiausią dalyką - lietuvių kalbą ir literatūrą Romoje dėsto Italijos Lietuvių bendruomenės pirmininkė Fausta Sidaugaitė. Gamtos pažinimą -Ieva Lebedienė, Lietuvos istoriją - Agnė Kvietkutė. Vaikai ir mokytojos renkasi kas antrą šeštadienį Lietuvos ambasadoje Italijoje.
„Ambasada mus priėmė nuo pirmosios mokyklėlės gyvavimo dienos. Diplomatams esame dėkingi, nes kiekvieną kartą kažkam iš darbuotojų tenka atvažiuoti atidaryti ir uždaryti patalpas. Didžiųjų švenčių progomis vaikai gauna dovanėlių, jas parūpina abi diplomatinės atstovybės Romoje: ambasada Italijoje ir ambasada prie Šventojo Sosto, talkininkauja ir šv.Kazimiero popiežiškos kolegijos dvasininkai“.
Genujos „Zuikiais“ rūpinasi Lietuvos garbės konsulatas ir jo darbuotoja, Genujos lietuvių bendruomenės pirmininkė Renata Litvinaitė. Svarbiausiame Italijos uostamiestyje gyvena maždaug 40 lietuvių.
„Norisi išsaugoti savo seną, gražią lietuvių kalbą, - pasakoja Genujos šeštadienio mokyklos mokytojas Alfredas Simaitis. - Dažniausiai vienas iš sutuoktinių yra italas, tad paprastai bendraujame italų kalba. Įtakos turi ir kalbinė aplinka vaikų darželiuose, mokyklose, draugai. Tad ne vienas atvykęs iš Lietuvos į Italiją savo kalbą spėjo primiršti“.
Pirmuosius mokslo metus užbaigusioje Genujos lietuvių mokykloje mokosi 16 vaikų nuo 4 iki 13 metų. Mokyklos vadovei Giedrei Žekaitei pavyko suburti entuziastingų tautiečių-mokytojų kolektyvą: Alfredas Simaitis, Rima Janionytė-Brattich, Toma Gudelytė, Ingrida Kunsmonienė. Lietuvos garbės konsulatas kreipėsi į Genujos savivaldybę, kuri lietuviams skyrė nemokamas patalpas.
„Smagu, kad lietuvių kalbos mokosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji“, - pasakoja mokytojas A.Simaitis. Jis dėsto vieno mamai ir keturiems tėčiams. Italijos lietuviai - Romoje, Milane, Genujoje kupini naujų idėjų ir ryžto toliau puoselėti lietuvybę toli nuo namų, Apeninų pusiasialyje.