Apie Lietuvos radijo, apskritai visuomeninio transliuotojo, praeitį ir dabartį – pokalbis su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) generaliniu direktoriumi Audriumi Siaurusevičiumi.
– Kokių 85-metį švenčiančio Lietuvos radijo tradicijų tęsėju galima vadinti LRT?
– Lietuva viena paskutinių Europoje pradėjo radijo transliacijas. Nelinksmai juokaudamas galėčiau pasakyti, kad dabar vieni paskutinių ES pereisime prie skaitmeninės televizijos, be to, mūsų visuomeninis transliuotojas prasčiausiai finansuojamas Europoje.
– Bet tokias abejotinas tradicijas Lietuvos visuomeninis transliuotojas vargu ar norėtų puoselėti ir ateityje?
– Lietuvos radijas delsė prabilti ne dėl jo kūrėjų kaltės. Sutrukdė visokios intrigos ir politiniai nesutarimai. Ilgai buvo ginčijamasi, kokios bendrovės įrangą reikėtų pirkti, kaip rengti konkursus.
Vis dėlto 1926 metais įkurtas Lietuvos radijas buvo ne vien valstybinis, bet iš dalies ir visuomeninis transliuotojas, nes buvo išlaikomas iš abonentinio mokesčio, kurį mokėjo radijo imtuvų savininkai.
Tai garantavo finansinę radijo nepriklausomybę nuo valdžios. Šiuo požiūriu anų laikų radijas pranašesnis už šių laikų.
– Ar tai apsaugojo Lietuvos radiją nuo politikų kišimosi?
– Nuo 1926-ųjų iki 1929-ųjų Lietuvos radijas buvo labiau visuomeninis transliuotojas, jam vadovavo Taryba.
Tačiau vėliau valstybės įtaka radijui išaugo, jis tapo labiau valstybinis. Vis dėlto abonentinis finansavimas išliko iki nepriklausomybės praradimo.
– Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo naujas buvusio valstybinio radijo ir televizijos laikotarpis, daug ką reikėjo kurti iš naujo.
– Lietuvos radijas ir televizija dar iki nepriklausomybės atkūrimo atliko svarbų vaidmenį vykstant šalies laisvėjimo procesams.
Tereikia prisiminti, ką tuo laikotarpiu, pavyzdžiui, reiškė laida „Atgimimo banga”.
Dauguma Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų garbingai išlaikė istorijos egzaminą.
Tai akivaizdžiai įrodė 1991-ųjų sausio įvykių išbandymai.
Labai nedaug pasaulyje šalių, kurių transliuotoją buvo mėginama nutildyti pasitelkus tankus ir automatus, bet jis vis tiek kalbėjo.
– Vis dėlto ir pasitraukus okupantams teko nemažai kovoti jau su sava valdžia ginant teisę į laisvą žodį?
– Valdžia visais laikais norėjo kontroliuoti žiniasklaidą. Lietuva nėra jokia išimtis.
Nepriklausoma žiniasklaida gali būti prasta ir gera. Valdžios kontroliuojama tegali būti vienos rūšies – labai prasta. Pamažu ir Lietuvoje imta tai suvokti. Dabar bent valdymo prasme LRT niekas nediktuoja savo sąlygų.
Vadovauju LRT jau trejus metus, o mano pirmtakas dirbo visą penkerių metų kadenciją. Tai jau pažanga, nes anksčiau vadovai keisdavosi gerokai dažniau.
Bet mane labiau jaudina tai, kad dar neturime nepriklausomo nuo politikų valios finansavimo. Šis poveikio visuomeniniam transliuotojui svertas išliko valdžios rankose.
– Kaip tai atsiliepia LRT?
– Taip, mums tai trukdo dirbti. Negalime prognozuoti, kaip būsime finansuojami. Stabilias pajamas garantuotų abonentinis mokestis, tačiau dar svarbiau, kad būtų teisiškai įtvirtintos tokios taisyklės, kurios aiškiai apibrėžtų, kiek transliuotojui bus skirta pinigų, ir neleistų kaitalioti finansavimo pagal kieno nors užgaidas.
Per šią krizę LRT finansavimas buvo nusiritęs iki 1999 metų lygio. Europos transliuotojų sąjunga pripažino, kad LRT – labiausiai dėl krizės nukentėjęs visuomeninis transliuotojas.
Šįmet truputį pinigų pridėta, bet finansavimas dar anaiptol nėra normalus.
– Transliacijų kokybę dar turėtų pagerinti perėjimas prie skaitmeninės televizijos, bet Lietuva tai padarys turbūt paskutinė ES. Ar tai nėra savotiška nelemta lietuvių tradicija paskutiniams įsileisti naujoves?
– Iš tiesų vieni paskutinių Europoje pradėjome radijo transliacijas, o dabar vos ne vėliausiai ES pereisime prie skaitmenos televizijoje. Ir vėl tai lemia ne techninės galimybės, o interesai.