Per daug norėti nereikia – jeigu komentaro nebuvo netgi atleidus užsienio reikalų ministrą V.Ušacką, ką čia kalbėti apie kažkokį patarėją.
Na, bet jeigu nesivargina komentuoti prezidentė, kam nors vis tiek reikia imtis šio darbo. Juolab kad ir kaip žiūrėtume, L.Balsio atsistatydinimas bent saujelei Lietuvos žmonių truputėlį rūpi, nors, aišku, ir ne taip kaitina kraują kaip karščiausios šios karštos vasaros naujienos, kad M.Jampolskis jau pristatė naują mylimąją, V.Jasaitienė gal gundo Ž.Šilgalį, o Monika, ko gero, liks be Šedžiaus.
Dar nežinia, koks likimas laukia panelės Monikos, bet jau aišku, kad Dalia liko be Lino, o šis – be darbo. Gaila abiejų ponių, o labiausiai pono Balsio.
Šiaip dažnu atveju patarėjo atsistatydinimas – svarbus įvykis tik jam pačiam. Iš D.Grybauskaitės pirmtako prezidento V.Adamkaus komandos pasitraukė net ne būrelis, o geras kavalerijos pulkas patarėjų. Tačiau nė vienas jų neišjojo tiesiog į gatvę, kaip, atrodo, nutiko ne vien spaudos atstovui, bet ir humoristinių laidų personažui L.Balsiui.
Keli V.Adamkaus patarėjai atsistatydino dėl visokių skandaliukų, bet vis tiek neliko be vietos valstybės ar diplomatinėje tarnyboje, o daugelis kitų tiesiog padirbėjo kurį laiką Prezidentūroje ir įsitaisė geriau – kas teisėjais, kas ambasadoriais, kas viceministrais.
Bent jau nė vienas V.Adamkaus patarėjas atsistatydindamas nesakė, jog tai daro susikirtus nuomonėms ar pašlijus santykiams su pačiu prezidentu.
O L.Balsio atsistatydinimas šiuo požiūriu neturi precedento. Prieš kurį laiką pasitraukusi D.Grybauskaitės patarėja A.Nugaraitė tai padarė tyliai, nepratarusi nė žodžio.
Tuo tarpu L.Balsys pasakė gerokai daugiau, nei nerašytos patarėjų gero tono taisyklės leidžia: atsistatydina dėl politinių ir asmeninių priežasčių, nes nesutampa jo ir prezidentės požiūris į visuomenės bei politikos reiškinius. Kitaip sakant, atvirai pareiškė, kad negali toliau dirbti drauge su D.Grybauskaite dėl principinių nesutarimų.
Po tokių žodžių visos valstybės tarnybos durys L.Balsiui užsitrenkė mažų mažiausiai tol, kol prezidentaus D.Grybauskaitė.
Tai negalėjo būti neatsargus įsižeidusio žmogaus jausmų proveržis. Stebint L.Balsio darbą susidarė įspūdis, kad ambicingai leptelėti, kas šauna į galvą, gali prezidentė, bet ne jis, visuomet kontroliuojantis savo žodžius ir dar sugebantis užglaistyti viršininkės nusikalbėjimus.
Vadinasi, atrodo, kad L.Balsys gerai apgalvojęs nusprendė ne tik išeiti, bet ir išeidamas trinktelėti durimis. Liaudiškai sakant, kažkas turėjo jį smarkiai užknisti, kad taip pasielgtų.
Nors L.Balsys ir atsistatydino vos kelios dienos prieš prezidentei perskaitant metinį pranešimą Seime, vargu ar vien nesutarimai dėl šio teksto galėjo jį pastūmėti žengti tokį žingsnį.
Žinoma, pats pranešimas turbūt labiau vertas psichoanalitikų nei politologų dėmesio, bet vienas netgi labiausiai nevykęs literatūrinis kūrinys negalėjo išsprogdinti ligi tol atrodžiusių darnių prezidentės ir jos spaudos tarnybos vadovo santykių.
Matyt, nesutarimai brendo jau seniai, ir tik humoro laidų kūrėjai vis dar skyrė L.Balsiui paties artimiausio D.Grybauskaitės patikėtinio vaidmenį, kokį jos pirmtako laikais buvo patikėję personažams Rugeliui ir Boženai.
Prezidentė yra sakiusi, kad patarėjai jai nereikalingi, reikia tiktai stropių vykdytojų. Vis dėlto atrodo, kad patyręs žurnalistas, viešosios nuomonės formavimo profesionalas L.Balsys buvo daugiau negu vykdytojas. Gal todėl ir tapo nereikalingas?
D.Grybauskaitė turėtų jausti jam dėkingumą už aukštus reitingus išlaikyti padedančio jos įvaizdžio kūrimą.
Bet vargu ar jautė, jei šventai įsitikinusi, kad pati viską žino geriausiai. Turbūt iš tiesų valdovams dvare reikia tik tarnų ir juokdarių.