Žymus Lietuvos keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, operatorius ir fotografas Gintautas Alekna jau daugiau kaip 20 metų savo laiką ir jėgas skiria lietuvių tautos tragedijai ištirti ir atminti. „Labai gerbiu senosios Lietuvos žmones už jų padorumą, sąžiningumą, aukštą kultūrą ir daugelį kitų teigiamų savybių, todėl norėjau bent jau sužymėti tas vietas, kuriose palaidota didelė jų dalis,“ savo motyvaciją šiai misijai vykdyti atskleidžia keliautojas.
Per daugiau nei 20 metų G.Alekna dalyvavo 32-jose ekspedicijose ir aplankė beveik visas Rusijos sritis, į kurias buvo ištremti lietuviai. Sibire ir kitose Rusijos vietose G. Alekna praleido apie 520 dienų: lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo apie 360 000 km, aplankė daugiau kaip 530 tremties vietovių, apie 360 kapų ir kapaviečių.
Keliautojas yra sukaupęs unikalų archyvą, kurį sudaro virš 25 000 nuotraukų ir apie 130 val. filmuotos medžiagos.
Vaizdai, užfiksuoti G.Aleknos fotografijose, byloja apie neišmatuojamą ištisų tautų skausmą ir praradimus, ragina juos atminti, suvokti, pagerbti. Be galo įdomu į tremties vietas pažvelgti iš dabarties perspektyvos – tuometinės tremtinių gyvenvieties jau sunykusios, o lietuvių kapai apgriuvę ir apaugę taigos jaunuolynu... Vėjas gainioja vos keliolikos centimetrų gylyje užkastų karstų likučius, o Laptevų jūra negailestingai skalauja žmonių kaulus.
Kalbiname G. Alekną, kuris 2011 m. vasario 26 d. svečiavosi Vokietijoje, savo asmeninės parodos „Misija: Sibiras. Tremties pėdsakais.“ atidaryme lietuviškoje Rennhofo pilies fotogalerijoje. Parodą lietuvių ir vokiečių kalba paruošė Europos lietuvių kultūros centras Vokietijoje, ji bus eksponuojama iki 2012 m. vasario mėn.
- Masiniai trėmimai pareikalavo žmogaus protu sunkiai aprėpiamų aukų – per tris 1941-ųjų „juodojo birželio“ dienas iš Lietuvos buvo išvežta apie 17 500 šalies gyventojų, nuo 1940 iki 1953 iš Lietuvos į tūkstantį Rusijos teritorijoje įkurtų deportacijos vietų ištremta ir koncentracijos stovyklose įkalinta virš 280 000 lietuvių. Ar keliaujant po tremties vietas pavyko išsiaiškinti, kiek jų mirė tremtyje, kiek liko gyventi Sibire, o kiek grižo atgal į Tėvynę?
- Tam, kad palaikytų stabilią santvarką okupuotose Baltijos šalyse, buvo nustatytas tarybinei santvarkai potencialiai „pavojingų“ žmonių skaičius, kuriuos buvo nutarta eliminuoti. Lietuvoje tas skaičius buvo apie 130 000, ir jis buvo „nuosekliai“ pasiektas... Tremiami buvo pirmiausiai Lietuvos inteligentai, politikos ir karo veikėjai, tuomet turtingieji ūkininkai. Trėmimo vykdytojai, gavę tam tikroje gyvenvietėje būtinų įvykdyti deportacijų skaičių, stengėsi jį žūt būt pasiekti – vietoje pasislėpusių ar pabėgusių žmonių, kurie būdavo sarašuose, tiesiog tremdavo atsitiktinius gyventojus.
Taip iš Lietuvos buvo išvežta apie 130 000 tremtinių, dar 150 000 įkalinti lageriuose. Po ilgų tyrinėjimų galiu gana tiksliai teigti, jog tremtyje mirė apie 10-12 proc. išvežtųjų. Šis skaičius pasitvirtina kelių procentų tikslumu. Radęs dar gana gerai išlikusias kapinaites, pagal ten palaidotų žmonių skaičių dabar jau net galiu apskaičiuoti, kiek žmonių gyveno toje tremties vietoje. Tačiau būtina paminėti, jog tai tik vidurkis. Ten, kur gyvenimo sąlygos buvo sunkesnės, pvz. prie Laptevų jūros, mirusiųjų daug daugiau.
Tremtyje mirusiųjų politinių kalinių skaičiaus tiksliai nežinau, bet galiu teigti, jog jis gerokai didesnis – jie gyveno dar sunkesnėmis sąlygomis, buvo blogiau maitinami, kentėjo nuo alinančio darbo.
Faktas, jog tremtyje mirė apie 10-12 proc. žmonių nereiškia, jog likusieji grįžo į tėvynę. Tremtinių grįžimo procesas labai ilgas ir sudėtingas, nuo 1953 m. besitęsiantis iki šių dienų. Grįžusiųjų skaičiaus niekas tiksliai nežino, jį sunku nustatyti.
Didžiausia grįžimo banga vyko 1956-1960 metais, tačiau daugelis grįžusių į Lietuvą tremtinių susidūrė su labai sunkiomis sąlygomis – jie negalėjo užsiregistruoti, gauti būsto ar darbo, jų turtas buvo nacionalizuotas. Kai kurie be galo nusivylė šia situacija ir grįžo atgal į Rusiją, ten sukūrė šeimas, liko gyventi. Sąlygos grįžti tremtiniams buvo sudarytos tik po Nepriklausomybės.
- Pasakodamas apie išvežtuosius kalbate apie tremtinius ir apie politinius kalinius. Kuo jie skyrėsi, kokiomis sąlygomis jie gyveno?
- Politiniai kaliniai būdavo uždaromi kalėti ir dirbti į griežtai saugomus lagerius, jų judėjimas buvo griežtai ribojamas. O tremtiniai, elementariąja žodžio prasme, buvo laisvi – jie buvo iškeldinti iš namų, išvežti iš šalies į Sibiro platybes ir palikti ten likimo valiai; tik kartą į savaitę ar į mėnesį turėdavo registruotis, kad užtikrinti, jog nepabėgo iš savo tremties vietos.
Tačiau panašiai kaip ir politiniai kaliniai, tremtiniai buvo išvežami iš savo Tėvynės ne tik tam, kad juos izoliuoti nuo visuomenės kaip liaudies priešus, tačiau ir tam, kad galima būtų išnaudoti jų nemokamą darbą. Taip kai kurie tremtiniai buvo gabenami į neapgyvendintas vietoves giliai taigoje, verčiami ten kurti naują gyvenvietę ir jos teritorijoje atlikti sunkius darbus, dažniausiai kirsti mišką.
Kai kuriose vietose iškildavo didžiuliai kaimai su mokykla, kepykla, ambulatorija, tačiau jie egzistuodavo tol, kol gyventojai šimto kilometrų spinduliu neiškirsdavo taigos. Kai nebelikdavo darbo, kaimas pamažu išnykdavo, likę jo gyventojai privalėdavo kraustytis kitur. Todėl šiandien daug lietuvių kapų randami būtent taigos gilumoje, kur šimtų kilometrų spinduliu – tik laukinė gamta. Tokie sunykę, beveik nebeprieinami ir sunkiai atpažįstami kaimai sudaro apie 30-40 proc. visų tremties vietų.
- Ar šie lietuviai turėjo ryšį su tenykščiais gyventojais, su kitais tremtiniais?
- Šiokius tokius ryšius į atokiausias vietas išvežti tremtiniai su vietiniais palaikydavo pristatydami į jų gyvenvietes ar miestelius nukirstus rastus. Be to, nebuvo beveik nė vienos tremties vietos, kurioje būtų atitremti tik vienos tautybės tremtiniai. Su lietuviais dažnai gyveno ukrainiečiai, vokiečiai, suomiai, patys rusai.
- Kada pradėjote keliauti į tremties vietas? Kiek jų jau aplankėte ir kaip jas randate?
- Pirmą kartą į Sibirą išvykau 1989 m., kaip moksleivių ekspedicijos į Irkutsko sritį operatorius. Šios kelionės metu susipažinau su aktyviais bendraminčiais, įkūrėme bendriją „Lemtis“, kurios tikslas – surasti ir užfiksuoti lietuvių tremties vietose išlikusį kultūros paveldą. Nuo trėmimų praėjo daugiau nei pusė amžiaus, Sibire beliko tik pavieniai, seni lietuviai. Taip pat ir tremtinių namai, pastatai ar įstaigos, kuriose jie dirbo, beveik sunykusios arba sunaikintos. Todėl pagrindinis ir didžiausias dar egzistuojantis kultūrinis palikimas yra lietuvių kapinės.
Iki šiol dalyvavau 32 ekspedicijose, kurių metu surinkau medžiagą apie 80 procentų visų išlikusių tremties vietų. Mano tikslas ir noras – atlikti šį darbą iki galo.
Tremties vietų sąrašą sudarinėju vadovaudamasis labai įvairiais šaltiniais – iš tremtinių prisiminimų, jų išleistų knygų, iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiagos. Dalį vietovių ar kapų randu nuvykęs į vietą. Būna, jog keliaudamas iš vienos man jau žinomos gyvenvietės į kitą iš vietinių gyventojų sužinau, jog tarp jų yra dar ir trečia ar ketvirta.
Rasti tremtes vietas iš tiesų reikalauja daug laiko ir sistematiškos paieškos. Dažnai turiu tik apytiksles koordinates, o nuvykęs turiu surasti vietą.
Sudėtingiausias iššūkis yra rasti tuos kaimus ar gyvenvietes, kurie buvo įkurti toli nuo civilizacijos, gilioje taigoje, ir šiandien jau yra beveik visiškai sunykę, nebežinomi vietiniams gyventojams. Kartais tokias vietas įmanoma pasiekti visureigiais, o kartais lieka tik vienintelė išeitis – keliauti pėsčiomis. Pasitaiko, jog vietiniai gyventojai sutinka palydėti ir parodyti buvusią apylinkę, tačiau dažniausiai jas surasti tenka patiems – sistematiškai vaikštant po taigą, po didesnes už žmogų žoles ir akylai ieškant griuvėsių, kryželių ar kitų ženklų, bylojančių apie buvusią gyvenvietę arba sunykusias kapines. Šis ekspedicijos etapas neabejotinai sudėtingiausias bei rizikingiausias, mat galima lengvai paklysti, be to, yra daug laukinių, pavojingų žvėrių.
- Užaugote tarp tremtinių – Jūsų mama ir tetos taip pat buvo išvežtos į Sibirą. Ar ekspedicijų metu aplankėte ir jų tremčių vietas?
- Mano mama su dviem seserimis buvo ištremta į Tiumenės sritį, likusios jos seserys ir broliai su tėvais kitu ešalonu išvežti į Igarką. Esu buvęs ir mamos, ir tetų trėmimo vietose. Laimei, visos jos gyvos ir sveikos sugrįžo į Lietuvą. Tačiau jų tėvai, mano seneliai, amžinam poilsiui atgulė svetimoje žemėje...
Dar viena teta (iš tėvo pusės) buvo išvežta per 1941-ųjų birželio tremtį. Ją išskirčiau kaip pačią skausmingiausią ir sunkiausiai išgyventą – ne tik todėl, jog ištremtieji turėjo kęsti tremtį karo metu, tačiau ir todėl, jog beveik visos tremiamos šeimos buvo žiauriai atskirtos. Šeimos galvos – dažniausiai politikos veikėjai, mokytojai, Lietuvos armijos karininkai ir kiti šviesuoliai – buvo išvežti į lagerius ir sušaudyti, o likusieji šeimos nariai išgabenti į tremties vietas. Taip Krasnojarsko regione buvo nušautas ir mano tetos vyras.
- Koks ekspedicijos metu sutiktas žmogus, patirtas įvykis ar matytas vaizdas jums įsiminė ar sujaudino labiausiai?
- Tokių momentų yra nemažai, mat pati kelionių tema labai emocionali ir jautri. Vienas iš mūsų misijų tikslų yra aplankyti Sibire dar gyvenančius lietuvius. Šie susitikimai yra palikę labai gilių ispūdžių. Dar šiandien ausyse skamba Altajuje gyvenančios senos lietuvės su begaliniu nuoširdumu ir ašaromis akyse ištarti žodžiai „Viešpatie, jei būtų mūsų neišvežę... Kiek mes būtume pasiekę, mokslus baigę... O dabar, nieko doro iš mūsų neišėjo...“
Tačiau ne tik gyvi žmonės, bet ir kapai dažnai prabyla ir papasakoja sukrečiančių istorijų. Štai nuotraukoje matyti Tit Ary saloje vėjo atidengti lietuvių kapai, karstai ir pavieniai kaulai...
Amžino įšalo žemėje, už poliarinio rato, tremtiniai savo artimuosius galėjo laidoti tik pavasarį, truputį atšilus, tačiau ir tai tik keliasdešimties centimetrų gylyje. Argi tokie vaizdai gali nesujaudinti?..
- Savo veikla ir atradimais atskleidžiate vienus tamsiausių Rusijos istorijos puslapių. Kaip rusų valdžia ar vietiniai gyventojai reaguoja į Jūsų misiją? Ar teko susidurti su kliūtimis vykdant ekspedicijas?
- Tiek valdžios atstovų, tiek vietinių gyventojų tarpe būna gana įvairiai nusiteikusių žmonių, tačiau turiu pripažinti, jog didžioji jų dalis nusiteikusi gana palankiai arba tiesiog neutraliai. Pasitaikydavo net atvejų, kai gyventojai mus visapusiškai palaikydavo ir padėdavo įvykdyti misiją.
Pačioje Rusijoje veikia labai įtakinga ir aktyvi organizacija „Memorial“, kuri detaliai tyrinėja genocido laikotarpį ir įvykdytus nusikaltimus. Mūsų misijos palyginti su šios organizacijos darbo mastu – tik lašas jūroje. Taigi iš principo jų veikla valdžiai būtų net „pavojingesnė“ . Tačiau taip nėra, nes laikai pasikeitė. Dabartinė Rusijos valdžia pripažįsta įvykdytą Stalino terorą, tačiau laiko jį „anos“, buvusios Tarybų Sąjungos valdžios įvykdytu nusikaltimu.
- Į Rusijos teritoriją buvo deportuojami ne tik lietuviai, tačiau ir daugelis kitų šalių gyventojų, tarp jų ir latviai bei estai. Ar šiose Baltijos šalyse taip pat vyksta panašios tremties vietų paieškos, archyvavimo ir tvarkymo misijos?
- Deja, šiose šalyse tokios ekspedicijos neorganizuojamos. Tremtinių ar politinės tų šalių organizacijos rengia tik pavienes keliones į tam tikrą, jau žinomą tremties vietą, tačiau dažniausiai tai vyksta ypatingų sukakčių ar minėjimų progomis. Tačiau tremties vietų paieškos ar „archyvavimo“ šios šalys nevykdo.
________________________________________________________________
Gintautas Alekna (g. 1956 m.) – televizijos operatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, visuomeninės bendrijos „Lemtis“ narys.
Gyvena Mažeikiuose, dirba Mažeikių r. savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus specialistu. Sukūrė daug dokumentinių filmų, dalyvavo keliasdešimtyje informacinių televizijos laidų kultūros paveldo tema, organizavo daug fotografijų parodų, išleido knygų, aktyviai dalyvauja susitikimuose ir pokalbiuose mokyklose, kultūros namuose, publikuoja straipsnius.
G.Alekna apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1997 m.) bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2009 m.) „Už nuopelnus Lietuvai“. 2006 m. Alekna buvo pripažintas Lietuvos televizijos (LTV) akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ laureatu nominacijoje „Už saugomą ateitį“ bei pelnė Petro Abukevičiaus vardo premiją už pažintinį filmą „Kamanos“. 2007 m. Gintautui skirta Mažeikių krašto kultūros premija bei suteiktas „Metų mažeikiškio“ titulas.