Visa, kas sudaro natūralų gamtos ciklą, yra neatskiriama mūsų gyvenimo ir kultūros dalis, todėl Rasos, arba Joninės, svarbios tiek pagoniška, tiek krikščioniška prasmėmis.
Senosios kultūros šaltiniai pasakoja, kad Rasų šventėje vyrauja ugnies ir vandens sąjungos simboliai. Tarp jų dominuoja kupolė - stiebas, apipintas žolynais, kurio viršūnėje dega ugnis.
Kupolė - naktinės saulės įvaizdis, t.y. tokios saulės, kuri yra mitologiniame požemyje, toje mūsų sielos kertelėje, kurios neapčiuopiame ir nematome, bet kuri tokia pat gyva kaip ir mūsų realybė. Kupolė - tai mūsų sapnų, vaizdinių, svajonių simbolis.
Kitas Rasų simbolis yra vartai - įėjimas į sakraliąją, nekasdienišką erdvę, kurioje gali nutikti kas nors ypatinga, įvyksta tikrų tikriausias stebuklas. Trumpiausią metų naktį buriame iš devynių arba septynių žolynų, surinktų kas septyni ar kas devyni žingsniai. Tokia puokštelė yra ypatinga, nes burtai iš žolių, kurias taip nuskynėme, lemia visą mūsų ateitį iki Kalėdų.
Vainikas juosia galvą kaip amžina gyvastis. Tai - seniausias nimbo, aureolės įvaizdis, dėl to yra mieliausias ir gražiausias. Vainikų burtai įvairūs. Vainikus piname sau ir savo artimiesiems, metame ant medžio šakos, iš to burdami sėkmę. Jaunos merginos žiūri, ar ištekės, ar ne - joms svarbu, ar pagaus vaikinas jos vainiką.
Rasų šventėje labai daug jaunimo gyvenimo simbolikos. Per Rasas upėmis, ežerais plukdomi vainikai su žvakėmis. Vandens ir ugnies jungtis reiškia vyriško ir moteriško pradų, to, kas gesina ir degina, jungtį. Ugnyje randamas rasos žavesys, nes rasa yra tas vanduo, kuris pakeltas per ugnį.
Dažnai manoma, kad Rasos yra audringa lyčių šėlimo šventė. Iš tikrųjų taip nėra. Lyčių susijungimas per Rasas vyksta kaip gražiausioje pasakoje, kai karalaitė išteka už karalaičio. Vyriškas ir moteriškas pradai susijungia kaip mūsų tapatybės vyriškas ir moteriškas pusrutuliai. Ši šventė yra kiekvieno mūsų dvasios jungties šventė.