Viena draugė šiuo metu ieško darbo. Ji baigusi profesinę mokyklą, turi su keramikos gamyba susijusią specialybę. Nesitikėdama rasti darbo šioje srityje, ieško virėjos, indų plovėjos ar kambarinės vietos Palangoje. Viskas, ką verslininkai jai siūlo – tai 10-14 val. darbo dieną šešis kartus per savaitę arba pamainomis – dvi dirbi, dvi laisvos. Alga - iki 800 litų per mėnesį.
Mergina, kelerius metus praleidusi užsienyje, Italijoje, Prancūzijoje, kitose Vakarų Europos šalyse, nepriima tokio darbo pasiūlymo, nes nesutinka arti ir vos užtekti maistui. Kol kas patariu jai ieškoti toliau. Galbūt pamėginti Vilniuje, kur darbo santykių kultūra ir atlyginimai, ko gero, palankesni žmogui.
Norėčiau, kad ji liktų Lietuvoje, bet vis suabejoju, ar tikrai tai geriausia, kas jai gali nutikti.
Dar viena emigracijos teigiamybė – aiškumas, kurį palieka išvykstantieji. Geriau už bet kokius žodžius jų veiksmas rodo jų savijautą. Žmonės neturi kantrybės laukti ilgiau. Jei kas norėtų užsiimti spręsti emigracijos problemą, bent jau turėtų ją aiškiai įvardintą ir skaičiais pagrįstą.
Trečias, ko gero, svarbiausias dalykas, apie kurį nebyliai kalba emigrantai – tai žmogaus orumas. Žmonės trokšta jį išsaugoti. „Savo darbu žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technikos pažangos, ir ypač kelti kultūrinį bei moralinį lygį visuomenės, kurioje gyvena kaip brolių seserų bendruomenės narys“, - rašė popiežius Jonas Paulius II 1981 metais enciklikoje apie žmogaus darbą „Laborem exercens“.
Ariantis žmogus neturi kada pagalvoti apie tai, ką kitiems suteikia savo darbu, jis neturi kada įprasminti to, ką daro. Galima sakyti, jis, neradęs prasmės, visą savo darbo laiką vegetuoja ir yra nelaimingas.
Todėl gerai, kad žmonės ieško geresnio darbo ir geresnio gyvenimo. Tai rodo, kad jie tebėra gyvi, dar turi kruopelytę vilties ir trokšta sau kažko daugiau.