Kolegos iš užsienio aikčiojo: tik pats buvęs žurnalistu politikas esą galįs suvokti, kaip svarbu demokratijai laisvi, neįbauginti žiniasklaidos atstovai, ir surengti jų saugumui skirtą konferenciją.
Pats ministras žurnalistus vadino demokratijos agentais ir lygino su sarginiais šunimis, tramdančiais valdžią.
O trečią dieną ši žiniasklaidos laisvės pažiba, kalbėdamas su mano kolege, pradėjo plūstis ir kritinį straipsnį apie jo vadovaujamą ministeriją pavadino „mėšlu”.
Tiek pinigų buvo išleista brangiems viešbučiams, pietums ir A.Ažubalio vardu surengtiems priėmimams! Ir po to „mėšlo” – viskas šuniui ant uodegos.
Juk tuo metu po Lietuvos sostinę dar vaikščiojo užsienio ekspertai ir žurnalistai, dvi dienas smerkę ne tik fizinį, bet ir psichologinį ar ekonominį smurtą prieš žurnalistus.
Neabejoju, kad ir kai kurie Lietuvos politikai supranta, jog negalima šaudyti į žurnalistą, jei nepatinka jo straipsniai.
Bet demokratinio pasaulio visuomenė smurtu prieš žurnalistą laiko ir jo tampymą po teismus, varymą į bankrotą, atribojimą nuo informacijos ar bet kokį psichologinį poveikį.
Konferenciją aplankiusių ir tai išgirdusių mūsiškių politikų veidai neslėpė nuostabos: iškeikei įkyrų žurnalistą – ir tu jau demokratijos priešas?
Nieko nepadarysi. Juk šalyje, kur tėvai rėkia ant savo atžalų, viršininkai – ant pavaldinių, o vaikai stulbina pasaulį tyčiodamiesi vieni iš kitų, net užsienio reikalų ministrui, pasirodo, sunku suprasti, kad bendraudamas su žiniasklaida jis neturi teisės „susimėšlinti”.