A.Blumas kartu su kitais trylikos Europos šalių istorikais, antropologais, geografais ir sociologais apkeliavo buvusias Sovietų Sąjungos tremties vietas ir nubraižė tremtinių grįžimo trajektorijas. Mokslininkai dirbo penkiolikoje šalių (Baltarusijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Kazachstane) ir įrašė daugiau nei 150 pasakojimų.
Visa surinkta medžiaga sudėta į Garsinius Europos gulago archyvus ir internete veikiantį virtualų tremties muziejų - https://museum.gulagmemories.eu, kuriame galima susipažinti su tremtinių likimais anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis.
„Vienas iš projekto tikslų - sudaryti bendrą šitos istorijos vaizdą, kalbėti ne tik apie deportacijas, bet ir apie tai, kaip žmonės gyveno prieš tai, kaip jie gyveno tremtyje ir kaip jie grįžo. Mums labai svarbus buvo tremtinių balsas. Nes labai dažnai tremtis tiriama bendrai, o mes manome, kad labai svarbu sužinoti atskirų žmonių likimus“, - aiškino A.Blumas.
Mokslininkų komanda rinko archyvų dokumentus, liudininkų pasakojimus, su tremtimi Sovietų Sąjungoje susijusius asmeninius daiktus ir dokumentus Vidurio ir Rytų Europos šalyse, sovietų okupuotose prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
Apie pastangas tremtinių likimą paversti Europos istorija - lrytas.lt interviu su prancūzų istoriku A.Blumu.
* * *
- Lietuvoje minima 70 metų nuo trėmimo pradžios sukaktis ir šie įvykiai iki šiol skaudžiai prisimenami. O kaip Vakarų Europoje – ar ten apskritai tai yra žinoma?
- Vakarų Europoje, manau, tai nėra labai gerai žinoma. Žmonės dažnai trėmimų ir lagerių istoriją laiko tik sovietinės Rusijos dalimi. Jie turbūt daugiau žino apie gulagą nei apie pačius trėmimus. Jie žino, kad buvo koncentracijos stovyklos, bet jie mano, kad ten buvo siunčiami rusai. Jie nežino apie masinius trėmimus ir kad tai lietė Europą. Todėl svarbu apie tai kalbėti.
- Kodėl? Ar tai iš tiesų dar gali būti svarbu Europai po 70 metų?
- Pirmiausia, istorikai deportacijas laiko labai svarbia sovietų istorijos dalimi. Antra, mes gyvename Europos Sąjungoje, o tai reiškia, kad visa ši istorija yra labai svarbi visos ES dalis. Mes manome, kad dabar laikas užsiimti ne tik nacionalinėmis istorijomis, bet ir visos Europos istorija. Kas yra Europos istorija? Mes.
Vykdydami šį projektą mes pamatėme, kad Prancūzijoje, Italijoje gyvena daug žmonių, kurie sovietmečiu patyrė tremtį iš Lietuvos ar Lenkijos, o sugrįžę po tremties vienais ar kitais keliais nusigavo į Vakarų Europą. Tad tai nėra vien Lietuvos ar Lenkijos istorija, nes Vakarų Europoje gyvena daug žmonių, išgyvenusių deportacijas.
- Kokiais būdais įmanoma tremčių istoriją sugrąžinti į Europos atmintį?
- Mes, pavyzdžiui, dirbame su „Radio France International“, nes manome, kad radijas yra labai geras būdas skleisti apie tai žinias. Šio radijo programos buvo palyginti sėkmingos. Internetinis puslapis taip pat susilaukia populiarumo. Be to, mes mėginame organizuoti įvairius renginius moksleiviams ir studentams. Pavyzdžiui, bendradarbiaujame su „Mémorial de la Shoah“ (pranc. Šoa atminties muziejus), nes iš Lietuvos ir kitur daug buvo deportuota žydų. Rengėme konferenciją su dar gyvais liudininkais Paryžiaus Holokausto muziejuje. Manau, kad tokiais būdais galima šią istoriją padaryti labiau žinomą Vakarų Europoje.
- Ar jus, kaip prancūzą, kas nors stebina tremčių ir gulagoo istorijoje?
- Apie gulago istoriją žinome daug – atlikta daug tyrimų, išleista nemažai knygų. Pirmiausia, žinoma, skaitėme A.Solženicyną ir V.Šalamovą, paskui prasidėjo moksliniai tyrimai, tačiau manau, vis dar mažai žinoma apie prisitaikymo gyventi Sibire aplinkybes ir ypač apie sugrįžimo iš ten procesą – kaip žmonės sugrįžo, pavyko ar nepavyko išsaugoti nuosavybę. Visa ši sugrįžimo istorija man pačiam buvo šioks toks atradimas.
Kas dar mane tikrai nustebino, tai tremtinių santykiai tarpusavyje ir bendravimas su žmonėmis, kurie jau iš anksčiau gyveno deportacijų regionuose. Turiu galvoje santykius tarp rusų, kurie dažnai patys buvę tremtiniai, ir lietuvių, latvių, estų, kitų tautybių žmonių. Iš pradžių vaikai atvykėlius apšaukdavo banditais, „vrag naroda“, bet labai greitai atsirado tam tikras solidarumas ir nebuvo stigmatizacijos.
- Projekto metu jūs imate interviu iš buvusių tremtinių. Kaip jie jūs priima?
- Tai priklauso nuo šalies. Baltijos šalyse ar Lenkijoje žmonės jau yra kalbėję apie savo patirtį, davę interviu vietiniams laikraščiams ar parašę patys. Tokių buvo gal 40 proc., tačiau jiems buvo svarbu pakalbėti su užsieniečiais, nes tai reiškia, kad jų istorija gali būti įdomi ir žmonėms, atvykusiems iš toli. Be to, jiems tai - žinia, kad tai nėra vien jų istorija, bet istorija, kurią galima paskleisti plačiau. Aš manau, kad tai vienas iš paaiškinimų, kodėl Baltijos šalyse žmonės sutiko su mumis bendrauti.
Sibire buvo visiškai kitaip. Čia dažnai žmonės pirmą kartą turėjo progą papasakoti savo istoriją. Viename mažame kaimelyje sutikome gyvenančius tris lietuvius. Jie žino, kad yra lietuviai, bet istorija nesidomi. Jiems kur kas įdomiau buvo, kad juos pamatyti į Irkutską atvyko svečiai iš Prancūzijos. Juos pribloškė, kad jų istorija apskritai kažką domina, o ypač užsieniečius.
Tad visur, kur susisiekėme su žmonėmis, mus priėmė. Gal tik Kazachstane buvo keletas atvejų, kai buvę tremtiniai išsigando. Taip pat kai kurių tremtinių vaikai prisipažino nenorintys kalbėti, nes jiems tai prisiminti pernelyg sunku.
Tačiau kiti sutiko ir net buvo laimingi, pokalbiai užsitęsdavo dvi ar penkias valandas. Mes tik paprašydavome papasakoti savo istoriją ir jie pradėdavo kalbėti be pertraukos. Taip vienas iškalbėjo penkias valandas.
- Įdomu, nes ketinau jūsų klausti, ar kalbėdami su buvusiais tremtiniais jaučiate, kad jie paveikti psichologinių traumų, skaudžios patirties?
- Žinoma, jie patyrė traumų. Bet tuomet jie buvo jauni ir po deportacijos kūrėsi naują gyvenimą. Kai manęs klausėte, kas mane stebina, vienas iš tokių dalykų - tai pastangos kurtis naują gyvenimą. Jie nenori pasakoti apie savo gyvenimą kaip apie nesėkmę: „Juk mes galų gyvenome savo gyvenimus, išgyvenome ir pradėjome viską iš naujo.“ Atvykimo į Sibirą pradžia buvo labai sunki – kaustantis šaltis, badas. Bet netrukus jie pradėjo dirbti, mokyti vaikus. Kad ir kaip ten būtų, tai naujo gyvenimo pradžia.
Todėl kai kurie iš jų per interviu verkia, bet dauguma nepuola keikti rusų, o pasakoja, kaip jie išgyveno. Todėl išeina optimistiškos istorijos, žinoma, ne apie pačią tremtį, bet kaip žmogus gali išsikapanoti iš tokios situacijos ir toliau kurtis gyvenimą. Kartais jie net nori parodyti, kad jų gyvenimas tremtyje buvo sėkmingas.
Aišku, reikia turėti galvoje, kad tremtį išgyveno ir mes kalbinome žmones, kurie buvo labai stiprūs, optimistiški, nes išgyveno labai atšiauriomis sąlygomis.