Velionis per sapną prašė pažiūrėti į jo kojas

Užvakar į gimtojo miestelio – Naujamiesčio kapines amžino poilsio atgulė 59 metų liaudies menininkas Stasys Zavackis. Savamokslį medžio skulptorių mirtis ištiko itin keistomis aplinkybėmis – jis tapo tragiško atsitiktinumo auka.

Pastaruoju metu vyras negyveno Panevėžio rajone. Jis uždarbiavo Žemaitijoje, Tauragės rajone.

Penktadienio naktį S.Zavackis sėdėjo kaimo autobusų stotelėje ant suoliuko. Į jį rėžėsi nevaldomas „Audi A6“ automobilis, kurio vairuotojas baltarusis buvo užmigęs prie vairo.

Iš 8 vaikų šeimos kilusį, bet laisvai gyvenusį menininką laidojo jauniausio jo brolio Telesiaus Zavackio šeima. Nė vienas iš dviejose santuokose susilauktų trijų velionio vaikų laidotuvėse nepasirodė.

Niekas iš giminės nuojautų apie nelaimę neturėjo – nei pranašingų sapnų, nei kitokių mistinių ženklų nesulaukė.

Tik šeštadienio naktį, kai S.Zavackis jau buvo pašarvotas, jo dukterėčia susapnavo dėdę. Sapne šis jai liepęs atvesti namiškius ir apžiūrėti kojas ir dar prašęs perduoti tėčiui, kad šito reikalo taip nepaliktų.

Išgirdęs iš dukters sapno atpasakojimą T.Zavackis su žmona nuskubėjo prie karsto apžiūrėti kojų.

„Pasirodo, jos abi buvo labai sulaužytos, išsiklaipę kaulai kas kur. Pataisėme kiek galėjome. Gaila, kad atiduodami kūną iš morgo sanitarai neleido mums patiems jo aprengti, būtume matę pabirusius kaulus ir žmoniškiau sutvarkę“, – apgailestavo pašnekovas.

Vykdydamas antrą sapno punktą T.Zavackis paskambino į Tauragės policiją aiškintis, kokia bausmė laukia avariją sukėlusio asmens. Vyras buvo priblokštas, kai pareigūnai pasakė, jog baltarusį paleido.

„Kaip ten bebūtų, jis gi žmogų užmušė. Lietuva su Baltarusija neturi sutarčių, pagal kurias galėtų nusikaltusį asmenį perduoti. Dabar avarijos kaltininkas bus nubaustas tik tuomet, jei sutiks savanoriškai į Lietuvą atvažiuoti ir prisistatyti į teismą“, – keista situacija stebėjosi žuvusiojo brolis.

„Nenuskilo jam gyvenimas. Turėjo dvi žmonas. Nesugyveno. Išsiskyrė. Vaikai tikriausiai jaučia nuoskaudą, kad tėvas neaugino, dėl to ir į šermenis nėjo.

Kai antrąkart išsiskyrė, pradėjo keliauti. Važinėjo po Lietuvą ir žmonėms įvairiausius dalykus drožė. Jo Rūpintojėliai išsibarstę po visą šalį. Auksinių rankų buvo, bet, ne paslaptis, ir auksinę gerklytę turėjo“, – nepagražindamas tikrovės pasakojo 50 metų brolis T.Zavackis.

Tėvų namuose Naujamiestyje, kur gyvena dar vienas brolis, S.Zavackis būdavo retai. Su jauniausiojo brolio šeima, gyvenančia Velžio seniūnijoje, susitikdavo irgi nedažnai.

S.Zavackis keliaujančiu kūrėju buvo jau aštuonerius metus. Vyras važiuodavo ten, kur pakviesdavo užsakovai. Būdavo, kad viename kieme sukūręs skulptūrą jis kraustydavosi į gretimą sodybą, nes pamatę kūrinį kaimynai irgi užsigeisdavo ko nors panašaus. Tokiu būdu drožėjas apeidavo pusę miestelio ar kaimo.

Kadangi buvo nebrangininkas, užsakovai meistrą tvarstė už rankų.

Į Tauragės rajoną S.Zavackį irgi atviliojo užsakymai. Naujamiestietis skulptūromis išpuošė ne vieną žemaičių sodybą. Paskutiniuosius savo kūrinius jis drožė vienai girininkijai.

Iš jos drožėjas atvažiavo į Sungailiškių kaimą, pas pensininkus Mačiulius, kurie norėjo savo kieme turėti Rūpintojėlį.

S.Zavackis Mačiulių kieme skulptūrą iš ąžuolo skaptavo tik 2 dienas, vėliau sugedo benzininis pjūklas. Skulptorius pas juos gyveno savaitę iki žūties.

Šeimininkės jis buvo prašęs leisti miegoti ant šieno. Šie, saugumo sumetimais, kad rūkantis svečias netyčia nesukeltų gaisro, pasiūlė lovą vasaros virtuvėje.

Medžio meistras keldavosi anksti, švintant, mėgo pasivaikščioti vaizdingoje gamtoje.

Autobusų stotelė, kurioje automobilis mirtinai sutraiškė drožėją, yra tolėliau nuo Mačiulių sodybos. Kaip ir kodėl S.Zavackis 3 valandą nakties atsidūrė joje ir prisėdo ant suolelio, niekas jau neatsakys.

Taip supuolė, kad 33 metų baltarusis vairuotojas, tą naktį važiavęs iš Šilalės, užmigo ties Sungailiškių kaimu. Be kontrolės likusi mašina įlėkė į priešingo eismo juostą ir smigo į ant suolelio įsitaisiusį vienišą naktinėtoją.

S.Zavackis žuvo vietoje, o baltarusis per avariją net nesusižalojo.

Rytą neradę meistro Mačiuliai manė, kad šis vaikštinėja kur netoliese. Netrukus pensininkai sužinojo apie keistą menininko žūtį. Jiems sunku buvo patikėti, kad ąžuole liks tik grubiai ištašyta rūpintojėlio figūra ir neryškūs veido kontūrai, nes skulptorius kalto jau niekad nepakels.

Kaimiečiai S.Zavackį apibūdino kaip geraširdį, dosnų, nuolaidų ir nelinkusį kofliktuoti žmogų.

Pirmą kartą apsilankęs kaimo parduotuvėje atvykėlis menininkas stengėsi susidraugauti su vietiniais gyventojais. Pardavėjai jis nupirko šokolado plytelę, o kaimo vyrams pastatė du butelius brendžio. Pažinties proga S.Zavackis prisėdo kartu su jais ir išgerti.

Kai viena pasipiktinusi žemaitė pakėlė vėją ir vaišingajam skulptoriui iškvietė policiją, kad šis negirdytų kaimo vyrų, drožėjas pasižadėjo moralinę skriaudą ištaisyti: davė žodį, kad ilgiau čia paviešės ir kaimui dovanų išdroš skulptūrą.

S.Zavackis drožė ne tik Rūpintojėlius. Ne vienoje Naujamiesčio sodyboje yra jo išskaptuotų nykštukų, grybų, vėžlių, sraigių ir kitokių drožinių.

Dalis velnių Šeduvos malūne – irgi S.Zavackio rankų darbas. Auksarankis meistras drožė ir prieš kelerius metus sudegusios Naujamiesčio bažnyčios altorių.

„Mūsų visa giminė į menus linkusi. Pusbrolis – garsus grafikas Romualdas Čarna. Yra ir daugiau gražiai drožiančių“, – sakė velionio brolis T.Zavackis.

Pats T.Zavackis irgi puikiai susišneka su medžiu ir kaltais.

Dabar jau velionis S.Zavackis nuo mažumės mokėjo drožti, kol lankė Naujamiesčio mokyklą, buvo aktyvus įvairių veiklų dalyvis, mokėjo puikiai vaidinti, mėgo organizuoti renginius. Tačiau baigęs vidurinę studijuoti menų neketino, pasirinko visai kitą sritį – tapo barmenu.

Meniškos prigimties barmenas dirbo „Nevėžio“ restorane, kavinėje „Berželis“, o vasaromis plušėdavo Palangoje, vyriausybės viloje aptarnaudavo žymius veikėjus.

„Geriau sausą duoną valgysiu, bet pasirinksiu meną“, – taip jaunyliui broliui sakė S.Zavackis, kai metė barmeno darbą.