Gamtos šventės įsiliejo ir į miesto gyvenimą

Vartant Joninėms skirtą fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų albumą „Trumpiausios nakties paslaptis“, atrodo, jog niekas nesikeičia jau kelias dešimtis metų.

Gal tik tiek, jog prieš tris dešimtmečius darytos nuotraukos buvo juodai baltos, o pastarųjų metų šventės akimirkos mirga įvairiomis spalvomis.

Pasikeitė ir žmonių veidai. Prieš keturis dešimtmečius Jonines fotografuoti pradėjęs V.Daraškevičiaus pastebi, jog jo nuotraukose įamžinti vaikai po kelių metų ateina poromis, o dar po kurio laiko atsiveda ir savo mažylius.

- Kodėl Joninės?, - paklausėme fotomenininko V.Daraškevičiaus.

- Aš fotografuoju visas kalendorines lietuvių šventes. Pirmą kartą į Joninių sūkurį patekau 1970 metais. Mane tuomet jos labai sužavėjo, įsijungiau į organizacijos „Romuva“ veiklą ir kartu su jais pradėjome švęsti kitas kalendorines šventes: Užgavėnes, lygiadienius.

Kitas šventes pradėjau fotografuoti šiek tiek vėliau nei Rasas, todėl esu sukaupęs šiek tiek mažiau medžiagos.

Lietuvių tradicijos iš tiesų buvo labai turtingos ir malonu, kad jos neužmirštos. Kai kurių Vakarų šalių fotografai įamžinti senųjų tradicijų važiuoja į Afriką, kitas pasaulio vietas, o mes viską tebeturime.

- Ar norint nufotografuoti Jonines, Užgavėnes ar Mildos šventę, būtina išvažiuoti iš Vilniaus?

- Dabar Vilniuje rengiama daug švenčių. Tačiau jos šiek tiek pritaikytos miestui. Kalendorinės šventės atsirado tikrai ne mieste. Savo prigimtimi tai - gamtos šventės.

Kalendorinės šventės buvo aktualios žmonėms, kurie gyveno gamtoje, vertėsi žemdirbyste. Miesto žmogui gamtos pokyčiai nėra tokie svarbūs. Todėl norint nufotografuoti ką nors autentiškesnio, geriau išvažiuoti.

Jonines dažniausiai švenčiame Kernavėje (Širvintų raj.) Ten labai tinkama aplinka - slėnis, piliakalniai. Kad būtų įvairiau, su kitais kolektyvais trumpiausią metų naktį esu praleidęs ir kitose vietose.

- Jonines fotografuojate daug metų. Praėjo sovietmetis, atgimimas. Kiek pasikeitė šios šventės tradicijos?

- Žiūrėdamas į nuotraukas pastebiu, kad anksčiau mergaitės ne taip mėgdavo puoštis gėlių vainikėliais. O pagrindinės tradicijos keliauja iš metų į metus. Merginos mėto vainikėlius, plukdo juos vandeniu, buria iš žolynų.

- Senoje nuotraukoje prie aukuro stovi tik vienas berniukas, naujesnėje - visas pulkas žmonių. Kokių šventės lankytojų daugiau - žinančių Joninių tradicijas ar ateinančių tiesiog pasilinksminti?

- Šis procesas truputį banguoja. Joninių apogėjus buvo 1987-1988 metais. Tuomet matėsi, kad tradicijomis domisi tikrai daug žmonių.

Dabar po Joninių būna laisva diena, susirenka daugybė žmonių. Jie suvažiuoja kaip į kermošių. Kernavėje atrodo, jog vyksta dvi skirtingos šventės. Aplink bažnyčią prekybininkai išsirikuoja kioskus, scenoje koncertuoja kaimo kapelos. Šis šurmulys nelabai skiriasi nuo kitų švenčių.

Ant piliakalnių šventė vyksta pagal visas apeigas. Žmonių būna daugybė, todėl pasižiūrėti, kas vyksta, ant piliakalnių ateina ir tie, kuriems tai gal ir nėra labai įdomu. Žmonių dabar tikrai daugiau ir nelengva išskirti, kurie tikrai žino, ko atėjo.

Tačiau džiugu, kad žmonės susirenka. Tarp jų atsiranda tokių, kurie vėliau tradicijomis susidomi giliau. Taip buvo ir man. Aš priklausiau liaudies dainų ir šokių ansambliui „Nemunas“, o folkloru labai nesidomėjau. Kai pabuvau jų šventėje, mane labiau patraukė į tą pusę.

- Kurį laiką jos buvo švenčiamos šalia Baltojo tilto. Tačiau šioje vietoje nėra sąlygų visoms apeigoms. Pradžia dar būdavo panaši į tradicinę, po to Nerimi paleisdavo vainikėlius, ir viskas tuo pasibaigdavo.

O Joninės turi tęstis iki saulės patekėjimo. Tai labai ilga šventė. Vėliau jos pradėtos švęsti Verkių parke.

Kai švenčiame toliau nuo miesto, gamtoje sulaukti ryto atrodo natūralu. Vilniuje, kai pajuntu, kad visas artėja į pabaigą, einu namo. Kiekvienu paros metu yra kažkas įdomaus - rytas, besisklaidantis rūkas, rasa. Iš nuotraukų matau, jog 1987 metais ryto sulaukė daugybė žmonių. Po dviejų dešimtmečių fotografuodamas rytines scenas sutikau tik vieną kitą žmogų.

Ne kartą buvo taip, kad visą laiką pliaupė lietus. Bet kai žmones užvaldo gera nuotaika, lietaus niekas lyg ir nebejaučia.

- Į tradicijas žiūriu ne šventės dalyvio, o fotografo akimis. Mane labiausiai žavi vaikščiojimas po pievas, vadinamasis kupoliavimas. Kai saulė jau leidžiasi, bet dar nėra nusileidusi, fotografavimui dėkingiausias laikas. Be abejo, saulės tekėjimas, jei pavyksta sulaukti ryto.