Marijos, krikščionių pagalbos bažnyčia buvo pastatyta prieš 50 metų. Iš 2200 Goldšoerio gyventojų 1200 save vadina katalikais. Tačiau į sekmadienines mišias iš jų ateidavo mažiau nei trys procentai. Freiburgo valdžiai pasirodė, kad per mažai, ir buvo nuspręsta bažnyčią uždaryti. Šiuo požiūriu ji neišskirtinė – panašus likimas kitais metais gresia šimtams tikinčiųjų nelankomų Vokietijos bažnyčių.
Goldšoerio bažnyčia atrodė prastai tiek iš laiko, tiek iš išorės. Suvargusi, liūdno fasado, viduje nuo šildymo prietaisų apjuodusiomis sienomis. Niekas nenorėjo investuoti į pastatą, kuris beveik nenaudojamas. Tačiau šiandien atrodo, kad bažnyčia ne tik išliks, bet ir taps centru, viliojančiu turistus į lig šiol niekam neįdomų Goldšoerio kaimą.
Klebono Thomaso Braunsteino rankas arkivyskupija surišo nustatydama, kad dalį renovacijai skirtų lėšų bažnyčia privalo padengti iš pačios surinktų aukų. Iniciatorių grupelė beldėsi į kaimo gyventojų duris, ieškodama žmonių, kuriems dar bent kiek rūpi išsaugoti bažnyčią. Klebonas nustebo, kad norinčių paremti bažnyčią atsirado daugiau, nei ją lankančių. Aukojo netgi tie, kurie save laikė netikinčiais.
Iš gyventojų buvo surinkta 50 tūkst. eurų – labai daug, kaip tokiame nedideliame bažnytkaimyje. Arkivyskupija sutiko pridėti trečdalį visos reikalingos sumos ir 2010 m. vasarą pritarė bažnyčios renovacijai. Bendruomenei liko pasirūpinti, iš kur gauti dar 30 tūkst. eurų. Juos, neimdamas atlyginimo už savo darbą, atnešė dailininkas S.Strumbelis.
32 m. S.Strumbelis gyvena netoli esančiame Ofenburge. Jis dažnai vadinamas gatvės menininku, nes jo kūrybinis kelias iš tiesų prasidėjo gatvėje, terliojant sienas ir traukinių vagonus. Šiandien savo studijoje jis piešia moteris Švarcvaldo tautiniais kostiumais su šautuvais rankose, prie laikrodžių su gegutėmis pritvirtina rankines granatas ir nudažo juos ryškiomis spalvomis. Jo kūrybos tema – tėvynė. Iš tradicijos S.Strumbelis kuria provokacijas ir verčia stebėtoją patį ieškoti atsakymo, kas jo tėvynė ir kur ji.
Tačiau S.Strumbelio provokacijos turi ribas. Dirbdamas su religiniais simboliais, dailininkas kreipėsi į kunigą Th.Braunsteiną patarimo klausdamas, ar priimtina numirėlio galvą pritvirtinti prie krucifikso. Ne, atsakė kunigas, Jėzus nugalėjo mirtį, todėl kaukolę geriau pritvirtinti po kryžiumi. Šiandien kunigas dailininką vadina dangaus dovana.
Pirmą kartą lankydamasis bažnyčioje, S.Strumbelis tiesiog pasišlykštėjo jos išore. „Bažnyčia atrodė kaip sporto salė“, - sakė jis. Tačiau nuomonė pasikeitė, įžengus į vidų: „Net jeigu bažnyčia būtų nugriauta, liktų jos nenusakoma aura“. Tiesa, tai anaiptol nereiškia, kad bažnyčios vidus buvo gražus. Ir viduje šventumo buvo maža, tik spalvota šviesa, krintanti pro didelius langų vitražus, suteikė erdvei šiek tiek mistiškumo. Tačiau kas gali būti patraukliau dailininkui, nei savo darbu papuošti bažnyčios sieną? Ir ar grafičių meistrui gali būti kas nors geriau už milžiniško ploto sienas?
S.Strumbelis žaižaravo idėjomis, ir Th.Braunsteinas suprato, kad iš to gali išeiti kai kas dar geresnio, nei vien tik rekonstruoti septintojo dešimtmečio statybos pastatą. Jie sutarė, kad S.Strumbelis iš naujo sukurs visą bažnyčios interjerą. Dailininkas gavo ne vieną langą ar nišą, o viską.
Jis atsisakė užmokesčio. Kaip pats sako, jis išloš jau vien iš jam skiriamo dėmesio, be to, menas bažnyčiose įgauna išskirtinio ilgaamžiškumo.
S.Strumbelis ant kai kurių sienų išpurškė plačias tamsiai pilkos ir baltos spalvos juostas. Salės gale virš altoriaus jis nusprendė pakabinti medinę nukryžiavimo kompoziciją, kuri ir anksčiau čia kabojo, bet už jos mirgės neoninėmis spalvomis šviečianti girlianda. Ant dviejų sienų greta įėjimo kabos baltai nudažyti skrituliai, į kokius komiksuose rašoma herojų kalba, o po jais bus žvakidės. Žvakių šviesa kris ant baltų plotų, simbolizuodama tylius tikinčiųjų norus.
Šviečiančios girliandos, dryžiai ir komiksų elementai katalikų bažnyčioje? Tai skamba kaip nedidelė revoliucija, tačiau S.Strumbelis iš arkivyskupijos sulaukė stebėtinai mažai pasipriešinimo, nors su jais reikėjo suderinti, kaip pats sako „kiekvieną centimetrą“.
Kur kas skeptiškiau iš pradžių reagavo Goldšoerio parapijos taryba. Kai dailininkas išdėstė savo viziją, žmonės buvo šokiruoti.
Bet visus papirko paveikslas, dėl kurio, ko gero, išgarsės Goldšoerio bažnyčia – 6 metrų aukščio Madona su Švarcvaldo regiono tautiniam kostiumui būdinga skrybėle, rankose laikanti kūdikėlį Jėzų. Madona su kūdikiu virš įėjimo, nukryžiuotasis altoriaus pusėje – kūdikis ant motinos rankų ir mirtinai nukankintas Jėzus bus atsisukę vienas į kitą.
Kovo viduryje klebonas Th.Braunsteinas laikė Mišias statybos aikštele paverstoje bažnyčioje. Į jas susirinko 170 žmonių – beveik šešis kartus daugiau, nei įprastai. Liepos 1-ąją vėl bus mišios, skirtos bažnyčios atidarymui. Panašu, kad tada ateis dar daugiau žmonių, norinčių pamatyti, kaip dabar atrodo jų bažnyčia. Kai kurie joje apsilankys po 30 ar 40 metų pertraukos.
Klebonas tiki, kad S.Strumbelio menas ir jauniems žmonėms padės atrasti kelią į bažnyčią, o vyresnio amžiaus moterys bažnyčios atidarymo proga išsitrauks tautinius kostiumus.