Neaiškumo nesumažėjo, tik dar padidėjo, kai Pasaulinės suvienytųjų žydų litvakų federacijos prezidentas, rabinas Samuelis Jakobas Pfefferis, kuriam Seimas suteikė išskirtinę teisę kalbėti iš Seimo tribūnos, pareiškė, kad visa kompensacija už religinę žydų nuosavybę priklauso tik religinėms žydų bendruomenėms - ne tik Lietuvoje, bet ir Izraelyje bei JAV. Mat didžiausios litvakų žydų ortodoksų bendruomenės pasaulyje turinčios Lietuvos miestų, kuriuose jos veikė prieš Antrąjį pasaulinį karą, pavadinimus. Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Kauno, Šnipiškių, Vilijampolės žydų religiniai studijų centrai – ješivos teigia esančios tikraisiais religinės nuosavybės Lietuvoje teisių perėmėjais. Rabinas S.J.Pfefferis atstovauja visoms šioms bendruomenėms.
Tačiau Lietuvoje įstatymai neleidžia gražinti religinės nuosavybės užsienio organizacijoms, neįregistruotoms ir nevykdančioms Lietuvoje jokios veiklos.
Į tuos neaiškumus atkreipė dėmesį Seimo nariai Gintaras Songaila, Dalia Kuodytė. Jų nuomone, pačiame įstatyme yra trys rimti prieštaravimai, kuriuos reikėtų pašalinti. D.Kuodytė teigė: „ Iš šitų neaiškumų plaukia ir kitas neaiškumas - kas bus šito turto gavėjai ir naudotojai. Šiame įstatyme to nėra ir yra nuomonė, kad galbūt čia ne visai mūsų reikalas, bet jeigu mes šito neapibrėšime labai tiksliai ir aiškiai, tai, manau, kad ne tik žydų bendruomenėms – religinėms ir nereliginėms – mes pakišime, kaip sakoma, kiaulę, bet ir patys galime paslysti ant tos banano žievės.“
Taigi, pirmas prieštaravimas glūdi tarp įstatymo projekto pavadinime nusakyto tikslo „Geros valios kompensacija už religinę žydų nuosavybę“ ir dabar galiojančio Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo.
Kauno religinės žydų bendruomenės vadovas Mauša Barakas teigia, kad tokia įstatymo formuluotė panaikina jų teisėtus lūkesčius susigražinti jų bendruomenei priklausiusią nuosavybę arba gauti kompensaciją už ją, kaip tai garantuoja minėtas įstatymas. Nes „Geros valios kompensacija už žydų religinę nuosavybę“ įstatymo projekte teigiama, kad ši kompensacija yra galutinė.
Asociacijos Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kukliansky sutinka, kad toks prieštaravimas yra, tačiau sako: „Lietuvos žydų bendruomenė vertina šį įstatymą kaip valstybės gerą valią kompensuoti už Lietuvos žydų bendruomenių nusavintą turtą. Siūlau, svarstant šį įstatymo projektą, kalbėti apie šiandieninę situaciją valstybėje ir ne apie sunaikintą, o gyvuojančią žydų bendruomenę. Tiek metų svarstomą įstatymą pagaliau laikas priimti. Todėl visos pusės turi daryti kompromisus. Juolab, kad įstatymas nedraudžia religinėms bendrijoms siekti atgauti savo nuosavybę pagal kitus galiojančius įstatymus.“
Suabejota ir įstatymo projekto teiginiu, kad nėra teisėtų žydų religinės nuosavybės teisių perėmėjų. Puikiai žinomos Vilniaus ir Kauno žydų religinės bendruomenės. Joms valstybė kasmet suteikia paramą. Jeigu nėra tokių, tai kyla klausimas, kas yra ta „Lietuvos religinė žydų bendrija“?
Mat ši bendrija įvardinta įstatyme kaip viena iš kompensacijos gavėjų. Tačiau ši bendrija turi tik vieną judaizmo kanonus atitinkantį narį - Vilniaus religinę žydų bendruomenę. Tad kodėl ši bendruomenė nurodyta kompensacijos gavėju, o Kauno religinė žydų bendruomenė – jau ne?
Nekalbama ir apie Chabat Liubavič - aktyviai veikiančią religinę žydų bendruomenę.
Taigi, įstatymo projektas suponuoja gavėju pasaulietinį fondą, kuriame lėšos bus naudojamos ne tik religiniais, bet ir kultūros, sporto, sveikatos apsaugos, švietimo tikslais. Nors įstatymo projektas kalba apie kompensaciją už religinę nuosavybę. Todėl, teisingumo dėlei reikėtų gavėjais įvardinti ir Kauno religinę žydų bendruomenę bei Chabat Liubavič religinę žydų bendruomenę.
D.Kuodytė taip pat duria pirštu į neaiškumus dėl gavėjo modelio formavimo kriterijų. Įstatymo projektu numatoma, kad piniginė kompensacija galės būti naudojama tik Lietuvos žydų religiniams, kultūros, švietimo, sporto, mokslo tikslams Lietuvoje, taip pat 3 mln. litų Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo okupacinių režimų nukentėjusiems žydams paremti.
Tačiau neapibrėžtas nei Vyriausybės skiriamo fondo steigėjų statusas, nei valdybos struktūra. Į fondo steigėjus pretenduoja JAV žydų organizacijų atstovai. Kodėl jie turėtų tapti kosteigėjais fondo, kurio lėšos yra skiriamos išskirtinai įstatymu apibrėžtiems tikslams, trumpai tariant, tik Lietuvos žydų kultūros Lietuvoje tęstinumui įgyvendinti?
Pavyzdžiui, Austrijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos net Rumunijos analogiškose fonduose steigėjais yra tik vietos žydų organizacijos. Ar mes kvailesni už rumunus? Todėl įstatyme ir reikėjo nurodyti, kad fondo steigėjais gali būti tik Lietuvos piliečiai ar organizacijos.
Apie saugiklius, garantuojančius gavėjo skaidrumą, kontrolę ir atskaitomybę. Vyriausybė atsisakė idėjos skirti gavėjui Vyriausybės atstovus. Tokia praktika naudota Prancūzijoje, Austrijoje. Bet gavėjas turės būti atskaitingas Vyriausybei ir Seimui. Tai yra teisinga. Šis sprendimas turės garantuoti lėšų panaudojimo skaidrumą, atskaitomybę ir kontrolę. Įstatyme numatyta, kad panaudojus lėšas ne pagal paskirtį, lėšos gavėjui bus stabdomos.
Mano nuomone, kuri šiame straipsnyje neatspindi Vyriausybės nuomonės, nuostabą kelia įstatymo projekto teiginiai apie fondo valdybos struktūrą: „Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto fondo kolegialus valdymo organas turi atstovauti Lietuvos žydų bendruomenei, Lietuvos žydų religinei bendrijai, kitoms žydų religiją, sveikatos apsaugą, kultūrą, sportą ir švietimą Lietuvoje puoselėjančioms organizacijoms ir įstaigoms, jeigu jos pareiškia tokį norą“.
Iš šio teiginio peršasi išvada, kad bet kuri organizacija gali apsimesti puoselėjančia žydiškas vertybes ir tapti valdybos nariu. Ar šis teiginys skirtas leitenanto Šmito vaikams?
Kur saugikliai, kad taip neatsitiktų? O kas bus atsakingas už fondo valdybos formavimą? Kaip rašoma įstatymo projekte, - Lietuvos žydų bendruomenė? Žinau tik vieną Lietuvos žydų bendruomenę – visuomenę , tai apie 5000 žydų kilmės Lietuvos piliečių, kuriems niekaip neatstovauja „Asociacija Lietuvos žydų bendruomenė“, na, išskyrus savo narius. Apie 1100 narių.
Galima šimtus kartų viešai kartoti, kad „Asociacija Lietuvos žydų bendruomenė“ atstovauja 90 procentų Lietuvos žydų kilmės piliečių, bet kaip iš neteisės teisė kilti negali, tai ir melas, kartojamas šimtą kartų, tiesa netaps. Kai bendras žydų bendrapiliečių kiekis toks mažas, negi taip sunku siekti įstatyme atspindėti visų minėtų teisėtų žydų bendruomenių interesus, o ne vienos? Kur šuo pakastas?
Tad, net ir Vyriausybei prašant Seimo remiantis gera valia įgyvendinti istorinį teisingumą, įstatymo projektą reikėtų formuluoti taip, kad Seimo nariai iš pirmo žvilgsnio matytų, kad istorinis teisingumas ir teisė vienas kitam neprieštarauja.
Bet žinant, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas keitė savo nuomonę, vaizdžiai tariant, kas dvi sekundes ir taip dešimt kartų net iki paties įstatymo projekto pateikimo Seimui dienos, nenuostabu, kad Seimas atidėjo šį svarbiausią žydų ir lietuvių santykiams istorinio akto svarstymą.
Valdančioji koalicija, priešingai nei buvusios vyriausybės visus dešimt metų, kaip tik skyrė visas jėgas šio projekto įgyvendinimui, suprasdama, kad gumos negalima daugiau tempti. Džiugu. Tačiau valdančiajai koalicijai nepakanka turint daugumą Seime ir ja remiantis, pramušinėti įstatymus pilnus prieštaravimų.
Prezidentė, žinia, jau atmetė apie 12 nekokybiškai suformuluotų įstatymo projektų. Todėl priminsiu Sokratą, bet nė vieno iš tų, kurie remdamiesi daugumos galia, nuteisė filosofą myriop. Nes daugumos galia ir teisingumas yra du skirtingi dalykai. Kartais.