Antai Latvija ir Estija jau pernai perėjo prie skaitmeninės televizijos. Lietuva ketina tai padaryti tik ateinančių metų spalį. Palaimingai snūduriuotume dar ilgiau, bet to daryti neleidžia ES direktyvos.
Kodėl esame tokie slunkiai? Gal kaltos tradicijos, kurių šaknų galima surasti dar praėjusio amžiaus pradžioje?
Pavyzdžiui, Lietuva viena paskutinių Europoje pradėjo radijo transliacijas – tik 1926-aisiais. Daugelyje valstybių radijas atsirado beveik penkeriais metais anksčiau.
Kas trukdė Lietuvai? Tuometės valdžios atstovai ilgai riejosi, niekaip negalėdami susitarti, kokios bendrovės įrangą pirkti, kaip skelbti konkursą.
Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje jau tada buvo gerai žinomas „otkatas”, turėjęs lemiamos reikšmės įgyvendinant svarbius valstybinius projektus.
Lietuvos susisiekimo ministras Petras Vileišis 1921 m. sunerimęs rašė: „Lenkijos vyriausybė asignavo milijardus pastatymui galingos radijo stoties paskutinio tipo Amerikos Markonio firmos dėl skleidimo melagingų žinių apie Lietuvą.
Susisiekimo ministerija laiko būtinu reikalu skubiai turėti savo rankose tinkamą aparatą dėl išsklaidymo mūsų priešų melagysčių, taip pat perdavimui oficialios, greitos ir teisingos informacijos apie Lietuvą.”
Jei būtų kalbama ne apie radiją, galėtum pamanyti, kad tai – šių dienų citata, atskleidžianti mūsų politikų trypčiojimo padarinius.
Beje, jeigu P.Vileišio planai būtų buvę įgyvendinti nedelsiant, švęstume Lietuvos radijo 90-metį. Tuomet ir žodis „jubiliejus” neskambėtų taip juokingai, kaip dabar, minint 85-metį.