Britai nepatikėjo poros santuoka iš meilės

Jokia retenybė, kad tėvai slapta mokosi „hello“, „bonjour“, „ciao“ ar „hola“ pasveikinti svetimtaučiui žentui ir iškart atsisako vilties, kad anūkai papildys mūsų šalies piliečių gretas gimtinėje. Nes paprastai jaunavedžiai apsigyvena svetur.

Už indų kilmės 33 metų Anthonio ištekėjusi lietuvaitė Karolina irgi neplanavo palikti gerą darbą namais tapusioje Anglijoje bei grįžti į Panevėžį.

Baigusi studijas universitete Anglijoje ir įgijusi vaikų sveikatos ir socialinės rūpybos bakalauro laipsnį, ji 6 metus dirbo su nuo autizmo sindromo kenčiančiais vaikais Mančesteryje.

Ten pora susitiko ir susižadėjo. Tačiau netrukus po vestuvių vyras Anthonis, diplomuotas kompiuterių inžinerijos ir operacijų vadybininkas, įsikūrė Panevėžyje. Neseniai grįžo į savo gimtąjį miestą ir Karolina.

Su K.Paul kalbamės apie gyvenimo išbandymus.

- Atsidurti Londone – jau vien tai yra nemažas kultūrinis šokas, tačiau ryžtis kurti šeimą su indų kilmės vyru – dar sudėtingiau, argi ne?

- Anthonis augo karininko šeimoje, nuo mažens daug keliavo. Kai lankėmės Indijoje, supratau, kad jis niekada negyveno taip, kaip jo giminaičiai, todėl nesiilgi tradicinio indiško gyvenimo būdo. Požiūris į gyvenimą, apranga – irgi viskas nuo vaikystės vakarietiška. Todėl mes nesilaikom jo šalies papročių, tradicijų, be to, jis katalikas.

- Jūsų vedybinio gyvenimo pradžia, kiek žinau, irgi buvo kitokia nei įprasta?

- Po medaus mėnesio mums teko net dvidešimčiai mėnesių išsiskirti. Pasibaigus studentinei vizai, Anthoniui reikėjo išvykti iš Anglijos. Kas kartą jam pateikus dokumentus naujai vizai, būdavo viltingo laukimo periodas, o tada vėl nusivylimas. Susitikdavome kas porą mėnesių, o išsiskirti darėsi vis sunkiau.

Iki šiol pikta ant britų valdžios, kuri taip ir nepatikėjo mūsų santuokos tikrumu ir vizos nesuteikė. Teko ieškoti kitos išeities.

Anthonis kaip mano vyras turi teisę gyventi Lietuvoje, o ji – arčiau Mančesterio nei Indija. Svarstėme jo galimybę dar studijuoti ir dirbti Vilniuje, o aš būčiau likusi Anglijoje. Mano pacientai labai jautrūs, prieraišūs ir labai traumuojami pokyčių, negalėjau jų palikti. Tačiau žinia, kad esu nėščia, viską pakeitė.

Dabar esame kartu Panevėžyje ir jaučiamės laimingi. Kuriame namus ir laukiam kūdikėlio, kuris turėtų gimti simbolinę dieną – 2011 11 11.

- Tuokėtės Agroje, šiaurės Indijos mieste, kuris visame pasaulyje žinomas dėl garsiojo Tadžmachalo. Turistų gausiai lankomame mieste tikriausiai nesijautei išskirtinė?

- O, dar ir kaip jaučiausi. Mane visur sekiojo būriai ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Pardavėjai džiaugėsi, kai sustodavau prie jų, tačiau greit nusivildavo, nes derėtis moku ne prasčiau nei tikra indė.

Indijoje į baltaodžius vis dar žiūrima kaip į britų kolonistus, aplink juos šokinėjama, jiems pataikaujama. Dėl to nesijaučiau patogiai. Kai sutikom gyventi pas Anthonio giminaičius, o ne viešbutyje, jie gerokai nustebo. Mane visi vadino madam, tačiau netrukus suprato, kad nebūtina prikimšti mums šaldytuvo kokakolos ir traškučių, kad aš neprieštarauju maudynėms apsipilant kibiru vandens, ir man nereikia automobilio – pakanka rikšos ar motorolerio. Tai vietinius net šokiravo.

- Kokios buvo tavo indiškos vestuvės?

- Linksmybės prasideda iš vakaro. Jaunajai daro mehendi-henna, išpaišo rankas ir kojas. Laukdami, kol piešiniai nudžius, visi šoka ir dainuoja. Kuo piešiniai tamsesni, tuo anyta labiau mylės marčią. Tuo tarpu jaunikis įtrinamas geltonu prieskoniu ubtan, kad jo oda vestuvių dieną būtų kuo šviesesnė.

Visą kitą dieną jaunieji praleidžia drauge su giminaičiais. Mūsų vestuvės buvo krikščioniškos ir gana vakarietiškos. Tačiau Anthonio pusseserė man padėjo apsivilkti baltą sarį pagal visas jų tradicijas, nuo pasijonio iki papuošalų ir klosčių sudėjimo.

Jaunasis pakeliui į sutuoktuvių vietą stengiasi pamatyti jaunąją, o moterys tam visaip trukdo. Ceremonija vyko dviem kalbomis mažoje senoje bažnytėlėje, kur tuokėsi ir Anthonio tėvai. Iškart po to teko persirengti, segėjau raudoną sijoną, vadinamą lehenga, ir palaidinę su ilgu šaliu, vadinamu duppatta. Šalis ir sijonas labai sunkūs, nes siuvinėti rankomis prabangiais siūlais ir akmenukais.

Priėmimas vyko Mughal Sheraton viešbutyje, ten mus visi sveikino, vyko įvairūs žaidimai ir šokiai, didžėjus derino indišką ir vakarietišką muziką. Indai nevartoja daug alkoholio, tai laikoma gėdingu įpročiu. Todėl jei jau geri ir dar esi moteris, gėrimo gali įsipilti iš po stalu esančių butelių.

- Ar vilkėsi sarį būdama ne Indijoje?

- Jų įsigijau nemažai. Mančesteryje, gyvendama viena, jų vilkėti nedrįsau. Baltaodė europietė su sariu atrodytų juokingai. Lietuvoje visiems bus aišku, kodėl šalia Anthonio rengiuosi indiškai. Indijoje įprasta drabužius siūdintis, ir dar dėl viso pikto pora numerių didesnius. Dabar, kai laukiuosi, sariai man puikiausiai tinka.

- O kaip į tamsaus gymio Anthonį reaguoja panevėžiečiai?

- Anthonis išties gerokai išsiskiria minioje. Kai kuriems smalsu ir įdomu, iš kur jis atvykęs. Jie domisi jo kultūra, šalimi, asmenybe. Deja, dauguma lietuvių dar nėra pasirengę priimti svetimšalių ir juos gerbti.

Panevėžyje jį neretai pavadina „negru“, tai kitoje šalyje būtų baudžiama kaip už rasinį įžeidimą. Indai – skurdi tauta, tačiau gerbia svečius ir turistus, yra smalsūs, paslaugūs ir draugiški. Tikimės, kad ir čia tokių žmonių daugės.

- Ką apie Lietuvą galvoja Anthonis?

- Vilnius jam patinka. Indiškas restoranas, kaip reta, gamina pakankamai autentišką, o ne pritaikytą europiečiams maistą. Panevėžyje jam šiek tiek liūdna. Mano mama labai rūpestinga, sutemus neišleidžia jo net į parduotuvę.

- Vyras yra gavęs darbo pasiūlymų. O tu?

- Prieš porą metų Anthoniui siūlyta dirbti Vilniuje, tačiau tuomet jis neturėjo darbo leidimo. Dabar jį turi ir yra tikrai geras kompiuterinės inžinerijos specialistas. Deja, darbo agentūromis esame nusivylę, jos tik žada paskambinti. Aš turiu nemažos darbo su vaikais autistais patirties. Tačiau nėščiai moteriai tai kiek pavojinga, o planuoti ateitį sunku.

Socialinis darbas Anglijoje yra gerai apmokamas ir aukšto lygio. Lietuvoje šioje srityje matau didelį atsilikimą.

- Ar nesvarstėte galimybės gyventi vyro gimtinėje?

- Anthonis studijavo JAV, po to Anglijoje ir niekada neplanavo grįžti į Indiją. Mane ta šalis sužavėjo. Tikrai nesunkiai priprasčiau prie tenykščio gyvenimo. Na, gal kiek vargintų masė žmonių, keletą kartų per dieną dingstanti elektra. Tačiau vyras sako, kad sąlygų pasiturimai ir saugiai su vaikais gyventi toje šalyje dar nėra.

- Gal po kurio laiko vėl bandysite gauti vizą ir grįžti į Mančesterį?

- Ne, į Angliją nebenorime. Manome, kad ir ji – neideali šalis augti vaikams. Tačiau kai jau būsime trise, ieškosime galimybių kur nors išvykti, nes Lietuvoje perspektyvų nematome.

- Kaip apskritai jautiesi po ilgoko laiko grįžusi į Lietuvą?

- Džiaugiuosi, kad čia esu prižiūrima mamos ir pažįstamų gydytojų. Anglijoje šiurpino nejautrus tenykščių medikų elgesys su nėščiosiomis. Gal dėl to, kad ten gana daug moterų vaikus gimdo dėl socialinių pašalpų.

Esu laiminga, nes žinau, kad nebereikės skirtis su vyru: kartu pabusti, drauge gaminti pietus, tvarkyti namus, būti lepinamai vyro – tai teikia daug džiaugsmo.