Bet apie viską iš eilės. Pabandykime preparuoti metinį pranešimą taip, kad liktų tik tos vietos, kuriose skamba prezidentinis „aš“. Ką gausime?
Ilgą, bet labai iškalbingą tekstą. Vargiai rasi kitą mūsų politiką, kuris su tokia įsitikinimo jėga aukštintų pats save kitų sąskaita. Bet užmeskime akį į metinio pranešimo „Aš“ versiją.
„Esu konstruktyvaus žodžio šalininkė. Įvardijau skaudžiausią mūsų visuomenės rykštę. Apžvelgiau opiausias problemas. Pasiūliau kelią. Dvylika kartų Seimui grąžinau. Grąžinau pakartotinai. Negalėjau pritarti. Darau išvadą. Neketinu pasitenkinti. Būsiu nuosekli ir atkakli.
Siūlysiu konstruktyvius sprendimus. Asmeniškai aiškinsiuos. Taip, vėl kalbu. Priminsiu vienu sakiniu. Gerbiu nekaltumo prezumpciją ir vis dėlto drįstu teigti. Dėkoju Seimui už tai, kad pritarė visiems mano pasiūlymams. Siūliau iš esmės padidinti baudas. Pavyko įtikinti Seimą pritarti mano pataisoms.
Pasiūliau pataisyti. Neabejoju, kad naujų vėjų reikia. Dėkoju Seimui. Tikiu, kad tai krestelės sistemą. Čia būtinai norėčiau dar kartą trumpai sugrįžti. Kalbėjau ir apie būtinybę. Žinau. Pasakysiu: ledai pajudėjo.
Esu pasirengusi paremti. Prieš kurį laiką savo iniciatyva patvirtinau. Domėjausi ir žinau. Pasirašiau. Noriu ir sieksiu. Tikiu, tą pajus kiekvienas Lietuvos žmogus. Žinau. Todėl raginu. Todėl ir pasiūliau. Tikiuosi Seimo palaikymo. Sakiau ir dabar kartoju. Svarbiu ateities uždaviniu laikau.
Man tai labai reikšmingos sukaktys asmeniškai, nes pati prisidėjau. Pozicija, kurią tvirtai gyniau. Visada pasisakiau ir pasisakysiu. Esu tikra, jog einame teisingu keliu, todėl neketinu iš jo trauktis. Matau permainų pradžią ir darysiu viską. Tikiu, jog Lietuva yra subrendusi. Todėl kreipiuosi į politikus: raginu kovoti.“
Senovės graikų mitas apie vieno dievų ir nimfos sūnų Narcizą (žodis kildinamas iš graikiško „narkao“ - svaiginu) pasakoja apie jaunuolį, kurį dievai nubaudė taip, kad šis įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje, nesuprasdamas, kad tai jis pats. Narcizas pražuvo, negalėdamas atsitraukti nuo savo paties grožio.
Politikos apžvalgininkų D.Grybauskaitės „aš“ neįtikino. Bet galima duoti nukirsti ranką, kad 80 proc. šalies žmonių, klausydamiesi, regis, psichiatro E.Laurinaičio autogeninėse treniruotėse išmoktu „pastatyti“ kietu balsu skaitomo D.Grybauskaitės pranešimo, alpo nuo to, kaip, jų manymu, prezidentė „teisingai“ pasakė.
Tai gerai ar blogai, kad valstybei vadovauja moteris, turinti narcisizmo bruožų? Kita vertus, kodėl žmonės besąlygiškai patiki narcizais?
Maždaug tuo pat metu, kai D.Grybauskaitė skaitė metinį pranešimą, JAV psichologai J.Gonzalo, Sh.Kim ir F.Flynnas paskelbė studiją, kurios viena išvadų skelbia, jog narcisizmas ir poveikis kitiems susiję. Žmonės, turintys narcisizmo bruožų, turi retą gebėjimą įtikinti, kad jų idėjos ir sprendimai - geriausi. Net jei dauguma jų pasmerkti žlugti.
Be kitų, mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu padalijo studentus į 76 poras ir liepė joms sukurti filmo koncepciją, o po to papasakoti ją pašnekovui. Rezultatas: jaunuoliai, turintys polinkį į narcisizmą, savo projektu pašnekovui padarė 50 proc. stipresnį įspūdį, palyginti su tais, kurie narcisizmu nepasižymėjo.
Tačiau kai tie patys stipriai paveikti žmonės skaitydavo narcizų pateiktą scenarijaus idėją popieriuje, toks poveikis iškart išnykdavo.
Sąmoningai ar ne, bet D.Grybauskaitė jau seniai sėkmingai taiko šį eksperimentą. Prezidentė žino: tų, kurie perskaitys jos nykų metinį pranešimą (ar kitą tekstą), yra nyki mažuma. O absoliuti dauguma tų, kurie ją priima tik ausimis, išgirs su šamaniška balso įtaiga tam tikrais laiko tarpais kalamus raktinius žodžius: korupcija, vagys, klanai, oligarchija, blogas Seimas.
Narcizas sukuria tokį įvaizdį, kokį norėtų matyti vidutinis statistinis pilietis - pasitikintį savimi, niekuo neabejojantį, visada kalbantį kaip Mozė nuo kalno, atskiriantį „gerąjį“ save nuo blogųjų „jų“. „Tikros meilės aplink nedaug - ir paprastas žmogus narcize mato tą, kuris myli bent vieną žmogų - patį save“, - rašo E.Frommas.
„Mes virtome narcizų visuomene. „Aš“ akcentavimas tampa vis stipresnis. Mes vis daugiau kreipiame dėmesio sau, savo poreikiams ir vis mažiau - žmonėms aplink save“, - interviu Vokietijos portalui ZEITonline.de neseniai konstatavo vokiečių psichologas A.Pritzas.
Narcizai yra ypač jautrūs kitų žmonių reakcijoms. Ar galima JAV antropologo R.Grinkerio pateiktą „netikrosios savasties“ narcizo apibrėžimą (puikybė, priklausomybė nuo pasiekimų, pedantiškumas, visagalybės jausmas, priekabumas, koncentracija į save) pritaikyti Lietuvos prezidentei?
Ko gero, taip ne tik jai - ir daugybei kitų žmonių. Skirtumas tik toks, kad tie kiti - ne prezidentai.
Žvelgiant iš moralinių vertybių pilies kuorų, narcisizmas iš inercijos vis dar vertinamas blogai. Tačiau žvelgiant iš biologijos, taigi ir iš politikos varpinės, narcisizmas - teigiamas dalykas. Sekant S.Freudu, tai „savisaugos papildymas“. Lyg koks kompensacinis nevisavertiškumo komplekso mechanizmas.
Žmonių susvetimėjimas, individų tarpusavio priešprieša - narcisizmą auginanti terpė. Vis mažiau stabilūs santykiai tarp žmonių ir dar mažiau stabilūs darbo santykiai - realybė. Narcisizmas - ir reakcija į tai, kad gyvenime nebegali būti vienos profesijos - ji, kaip ir gyvenimo vieta, yra po kelis kartus per gyvenimą keičiama.
Išvada? Ar tikrai jos reikia? Jei neatsitiks taip, kaip mitiniam Narcizui, ką gi, prašom: valdove tapusi narcisizmo deivė jau dvejus metus savo atvaizdu grakščiai mausto tris milijonus mažų narcizų.