Tiesa, čia neminimi Jėzaus „stebuklingi darbai“, kaip krikščioniškajame vertime, o jis pats laikomas tik išmintingu, doru ir gero būdo žmogumi. Be to, ir jo pasirodymas savo mokiniams po mirties čia pateikiamas ne kaip faktas, o tik kaip jų pasakojimas, jų nuomonė, kad Jėzus buvo Mesijas.
Vadinasi, krikščionys vienuoliai, versdami šią Flavijaus knygos vietą, ją tik iškraipė, sukrikščionino, bet ne ištisai sufabrikavo. Todėl tvirtinimas, kad Kristaus amžininkai (autoriai nekrikščionys) nieko apie Kristų nežinojo ir nerašė, pasirodė esąs nepagrįstas. Nepagrįstas ir įtarimas, kad II a. krikščionys ištaisė Tacito raštus – šis romėnų istorikas krikščionybę laikė „pražūtingais prietarais“, „kenksminga sekta“, o patys krikščionys juk negalėtų savęs taip nepalankiai charakterizuoti. Tas pats pasakytina apie Svetonijaus ir Plinijaus Jaunesniojo užuominas apie krikščionybę.
Ilgai abejota ir tuo, kad evangelijas parašė Kristaus amžininkai, nes to laikotarpio tekstų apie Kristų nėra išlikę. Tačiau rasti Kumrano dokumentai, kurie savo stiliumi ir poetiniu misticizmu daug kur sutampa su Jono pasakojimais, leidžia teigti, kad ši evangelija parašyta daug anksčiau – I a. antrojoje pusėje, o ne II a., kaip buvo manoma.
Atsiradus Kumrano rankraščiams, Agapijaus vertimui, evangelijų papirusiniams fragmentams, daugelis krikščionybės tyrinėtojų pasauliečių buvo priversti peržiūrėti savo pozicijas. Net sovietiniai rusų autoriai paskelbė keletą darbų, kuriuose jau neneigė istorinės Galilėjos pamokslininko egzistavimo tikimybės. Tokią galimybę pagaliau pripažino lenkas Zenonas Kosidowskis, čekų tyrinėtojas Milanas Machovečas ir daugelis kitų autorių.
Visa tai leidžia kiek kitaip pažvelgti ir į krikščioniškuosius šaltinius, aprašančius Kristaus gyvenimą. Suprantama, jų autoriai hiperbolizuoja, idealizuoja, mistifikuoja viską, kas susiję su krikščionybės pradininko veikla, be to, dauguma „stebuklingų“ Kristaus biografijos elementų iš tikrųjų yra nukopijuoti iš senesnių religijų. Tačiau dabar iškilo naujas uždavinys – už šios fantastinės skraistės surasti istorinę tiesą, nepasiduodant jokiam išankstiniam nusistatymui, nihilistiniam požiūriui, ir atstatyti kiek įmanoma tikresnį Jėzaus iš Nazareto paveikslą.
Kai kas mano, kad Kristaus istoriškumo problema yra menkavertė, neaktuali, nes tai religijos istorijos, o ne pasaulėžiūros klausimas. Su tokiu tvirtinimu negalima sutikti.
Mokslinė religijotyra turi stengtis kuo daugiau sužinoti, o ne tikėti arba netikėti, ji turi būti objektyvi, argumentuota, informatyvi, pagrįsta faktais. Nesuprasime krikščionybės esmės, jei neišsiaiškinsime jos radimosi aplinkybių, „technologijos“ ir konkrečių ištakų. Juk pasirinkimas tikėti arba netikėti Kristų priklauso nuo to, kuo Kristus laikomas. Kuo tikslesnės žinios apie jo asmenybę ir siekius, tuo didesnė jų reikšmė žmogaus pasaulėžiūrai. Neatsitiktinai tuo domisi tiek tikintieji, tiek netikintieji.
Kas pramanyta, o kas tikra?
Klausti, „Kas buvo Kristus?“ yra ir prasminga, ir teisėta, nes profesionalūs krikščioniškosios religijos tyrinėtojai jau beveik neabejoja, kad jis iš tikrųjų gyveno. Taigi, ne tik ateistai, bet ir daugelis nešališkų mokslininkų klydo dėl Kristaus istoriškumo.
Tiesa, atsakymai į šį klausimą – labai įvairūs. Kai kas laiko Jėzų apsišaukėliu, nepagrįstai pretendavusiu į žydų „viešpaties“ statusą, būtent todėl jo gyvenimas baigėsi taip tragiškai. Romėnų istorikas Tacitas (II a.) teigė, kad Kristus – kenksmingos religinės sektos, skleidusios „pražūtingus prietarus“, pradininkas. Musulmonai jį vadina „Alacho siųstuoju pranašu“, greta kitų islamo pranašų. Daugelis istorikų sako, kad tai buvo įžymi asmenybė, reformavusi žydų religiją (iš esmės sukūrusi naują), daug nusipelniusi socialinių santykių, ypač dorovės, puoselėjimui.
Krikščionių teologai, suprantama, laiko jį įsikūnijusiu Dievu. Žydų Talmudas, priešingai, vadina atskalūnu, nusisukusiu nuo žydų religijos, silpnapročiu mergvaikiu, romėnų kario Pandiros [Pantere] ir pasileidusios moters kirpėjos Marijam sūnumi, kurį kaip maištininką žydai primušė akmenimis ir „pakabino ant medžio“. O ateistai, kaip žinome, laikėsi požiūrio, kad Kristaus išvis nebuvo. Bendro pobūdžio istorinė tiesa glūdi tarp šių kraštutinių požiūrių: Kristus – ne Dievas, bet ir ne vien religinės fantazijos vaisius. Blaivus ir atidus šventraščio tekstų nagrinėjimas patvirtina šį „aukso vidurį“, t. y. požiūrį į Kristų kaip į žemišką žmogiškąją būtybę, padariusią didžiulę įtaką pasaulėžiūros raidai. Žodžiu, nebuvo Kristaus kaip Dievo, bet buvo Kristus kaip Jėzus Nazarietis – žydų religijos reformatorius, pretendavęs ir į Jeruzalės valdovo postą.
Atskirti, kas Naujajame Testamente pramanyta, sufantazuota, o kas tikroviška, nėra lengva, tačiau įmanoma, ypač jeigu dėmesys kreipiamas ir į tas evangelijų vietas, kurios necituojamos per pamokslus... Evangelistai Kristaus gyvenimą aprašė nors ir neišsamiai, bet gana ryškiai, žemiškai, realistiškai.
Evangelijos rodo, kad „šventąją šeimyną“ ardė rimti nesutarimai, Kristus gana nepagarbiai elgdavosi net su savo motina. Kartą jam pamokslaujant viena moteris iš minios sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai!“ Bet Kristus nepritarė jai, sakydamas: „Labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Luko 11, 27–28). Tai reikšminga detalė, rodanti, kad Jėzus kur kas labiau vertino savo pasekėjus negu savo gimdytoją. (Šią šventraščio vietą cituoju pagal ankstesnius jo leidimus, nes dabartiniuose ši citata, bandant sušvelninti sūnaus nepagarbą motinai, pradedama žodeliu „dar“).
Kai Kanos vestuvėse Marija pasakė Jėzui, kad jie nebeturi vyno, šis atžagareiviškai atrėžė: „O kas man ir tau, moterie?“ (Jono 2, 4). Kai jis sakė pamokslą, o atėjusi motina ir broliai per kitus paprašė jį pakviesti, Jėzus paklausė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčiuosius, pridūrė: „Štai mano motina ir broliai!“ (Morkaus 3, 31–33). Vadinasi, Kristus ignoravo savo artimuosius, nenorėjo su jais bendrauti, net kalbėtis.
Ar krikščionybės šalininkams, ypač teologams, kurie taip beatodairiškai liaupsina Mariją, nekyla klausimas, kodėl šventraštyje nėra, galima sakyti, nė vieno gero Jėzaus žodžio nei apie ją, nei apie globėją Juozapą? O kaip motina vertino sūnaus elgesį, jo „misiją“? Yra tik tokia šykšti užuomina: „Ji viską dėjosi į širdį...“ Kas ir kodėl ją slėgė, evangelistai nutyli. Bet galima tą numanyti, nes palankių Marijos atsiliepimų apie Jėzų nėra, tarytum jie būtų nepažįstami...
Iš kur toks susvetimėjimas? Ieškant atsakymo į šį klausimą, vertėtų prisiminti tokius evangelisto Jono žodžius: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jono 1, 11). Net ir šiais laikais naujos idėjos, mokslinės teorijos dažnai vertinamos įtariai. O prieš porą tūkstančių metų, kai visuomeninė mintis, ypač religinė pasaulėžiūra, buvo fanatiška ir nerangi, bet kokie bandymai reformuoti „šventus“ įsakymus, dogmas buvo laikomi tiesiog šėtono pinklėmis. Tokia nepasitikėjimo atmosfera, žinoma, vyravo ir naujai išdygusių „pranašų“ šeimose.
Vertėtų pasiaiškinti ir užuominas apie Kristaus brolius – Jokūbą, Juozapą, Judą ir Simoną. Minimų Kristaus seserų vardai evangelijose nenurodyti, bet aišku, kad jų taip pat buvo keletas (žr. Morkaus 6, 3–5). Išeina, „skaisčiausioji mergelė“ turėjo būrį vaikų, nes Juozapas „negyveno su ja kaip vyras“ tik iki tol, „kol ji pagimdė pirmagimį sūnų Jėzų“ (žr. senesniuose NT leidiniuose, Mato 1, 25, nes naujuose ši vieta taip pat „pakoreguota“). Kad jie buvo ne „tolimesni giminaičiai“, ne pusbroliai, kaip tvirtina teologai (žodį „pirmagimis“ jie pakeitė žodžiu „viengimis“), rodo toks sakinys: „Netgi jo broliai juo netikėjo“ (žr. Jono 7, 5). Jie tyčiojosi iš Jėzaus, kai siūlė jam eiti į Palapinių šventę ir ten pademonstruoti savo „darbus“ Judėjos žmonėms. Kristus nesutiko („Aš į šitą šventę neisiu“), sakė, kad bijo būti nužudytas. Tačiau pasielgė atvirkščiai – broliams išėjus, slapta ten nuvyko ir pamokslavo žydams jų šventykloje (žr. Jono 7, 10–15). Ši evangelijos vieta rodo, kad Kristaus ir jo brolių nesiejo pasitikėjimas, broliški santykiai (nors pirmajai krikščionių bendruomenei vėliau vadovavo „Kristaus brolis Jokūbas“).
Pagal evangelistus, Jėzus bandė atsiskirti nuo šeimos dar būdamas paauglys, beveik vaikas. Tėvai tris dienas ieškojo „Dievo sūnelio“, susižavėjusio religine mistika. Nuėję dienos kelią ir vėl sugrįžę į Jeruzalę, pagaliau rado jį sinagogoje. Į motinos priekaištą – „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ – jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote?“ (Luko 2, 48–49). Vadinasi, motinos sielvartas jau ir tada jam nelabai rūpėjo (nors evangelistas, prieštaraudamas pats sau, čia pat teigia, kad Jėzus buvo paklusnus). Yra tik viena lyg ir palanki jo užuomina apie motiną jau per nukryžiavimą. Poetiškoje evangelijoje pagal Joną, kuris (arba koks nors jo sekretorius) buvo ryškiausias fantazuotojas tarp evangelistų, pretendavęs būti arčiausiai Jėzaus, rašoma, kad „mylimiausią mokinį“ (Jonas taip vadina save) Kristus paskyręs savo motinos globėju. Kiti trys evangelistai net neužsimena, kad per nukryžiavimą ten būtų buvusi jo motina. Ji juk gyveno Galilėjoje, gana toli nuo Jeruzalės. O gal ji nedalyvavo sūnaus laidotuvėse ir todėl, kad juodu skyrė ne vien dviejų dienų kelias, bet ir požiūris į gyvenimą, šeimą, religiją, net į patį nesantuokinį sūnų? Juk „prisikėlęs“ Kristus su ja nebendravo, net negrįžo į namus (evangelijose apie tai nėra jokių duomenų).
Panašu, kad namiškiai laikė Jėzų atskalūnu, jo negerbė. Pats jis pripažino, kad „niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent... tarp savo giminių ir savo namuose“ (Morkaus 6, 4). Kai žmonių būrys užgriuvo jų namus ir šeima negalėjo ramiai net pavalgyti, „saviškiai ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis išėjęs iš proto“ (Morkaus 3, 21). (Daugelyje NT leidinių ši 1997 m. išleisto Naujojo Testamento vieta dabar švelninama – rašoma „galvos netekęs“, „praradęs nuovoką“ ir pan.).
Kas tie „saviškiai“? Kai kurie vertėjai ir teologai juos vadina „Kristaus draugais“ arba „artimaisiais“. Kiti – „namiškiais“, nes juk kalbama apie Jėzaus namus. O 1966 m. angliškame Becko vertime pavartotas tiesus ir aiškus apibūdinimas – „šeima“. Vadinasi, ne kokie nors giminaičiai, o šeima laikė Jėzų bepročiu...
Romėnų filosofas Celsas (II a.) traktate „Tiesos žodis“ nurodė paradoksalų krikščioniškų legendų prieštaravimą: evangelijų kūrėjai teigia, esą Marija pagal angelo nurodymą sutiko pagimdyti Dievo sūnų, bet jie nesusiprato išbraukti tos vietos, kurioje motina kartu su kitais šeimos nariais vadina Jėzų pamišėliu...
Savo ruožtu ir Jėzus neliko skolingas. Kur kas labiau už šeimą jis vertino savo „šventą misiją“ reformuoti religiją ir Dievo vardu vadovauti žydams. Tai, kad namiškiai juo nepasitikėjo ir net nesistengė suprasti, lėmė nepalankų jo požiūrį į šeimą apskritai: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“ (Luko 14, 26). „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mato 10, 36). Žodžiu, ragino sekti savo paties pavyzdžiu.
Dar labiau už šeimos narius Jėzų piktino konkurentai – kiti žydų pranašai ir dvasininkai. Šventikus, Šventojo Rašto aiškintojus ir fariziejus (vienuolius judaistus, netikinčius jo propaguojamu pomirtiniu gyvenimu) Kristus plūdo visokiais žodžiais.
Šios gana realistiškos ir krikščionybei nepalankios Jėzaus biografijos detalės, charakterio bruožai – dar vienas įrodymas, kad ne viskas yra evangelistų prasimanymas, nes „šventumu“ ir „antgamtiškumu“ čia net nekvepia... Tai labai jau proziškas elgesys, grynai žemiškas, būdingas daugeliui savo ego pranašumu įtikėjusių žmonių. Šie evangelijų liudijimai necituojami per pamokslus, nes iš jų aiškėja, kad Kristus, reali istorinė asmenybė, turėjo žmogiškų silpnybių ir ribotumų.
Kristų charakterizuoja ne tik įtempti santykiai su šeima, bet ir nesutarimai su pasekėjais. Ne veltui šventraštyje sakoma: „Kas pučiasi, sukelia vaidus.“ Nors iki vaidų čia ir nebuvo prieita, bet Jėzus net apaštalą Petrą yra pavadinęs „šėtonu“, jau nekalbant apie Judą Iskarijotą. „Mokiniai pasipiktino“, kai viena moteris išpylė Kristui ant galvos brangius kvepalus (Mato 26, 6–10), o jis iki paskutinio dramatiško momento priekaištavo savo mokiniams dėl jų neištikimybės: „Štai ateina valanda, kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną“ (Jono 16, 32).
Kristaus mokiniai iš tikrųjų nelabai tikėjo atnaujintos religijos mokytoju. „Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėt šiam šilkmedžiui: „Išsirauk ir pasisodink jūroje“, – tai jis jūsų paklausytų“ (Luko 17, 5–6). „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, […] pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir griūk į ežerą!“ ir taip atsitiktų“ (Mato 21, 20–21).
Čia stebina tai, kad Jėzus reikalavo aklai ir fanatiškai tikėti net absoliučiai neįmanomais dalykais. Todėl nenuostabu, kad mokiniai, nors buvo atsidavę savo mokytojui, abejojo jo mokymu. Išgirdę, kad tik tikintys Jėzų žydai „gyvens per amžius“, daugelis pasipiktino, „nemažai jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jono 6, 66).
Neištikimas savo mokytojui net apaštalas Petras, kurį Bažnyčia laiko pirmuoju popiežiumi, nes Kristus oficialiai paskyrė jį „ganyti aveles“. Kai Jėzus buvo suimtas, Petras net tris kartus jo išsižadėjo, „šoko keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“ (Morkaus 14, 71). O ką jau ir sakyti apie Judo, išdavusio savo mokytoją už saujelę skatikų, „tikėjimą“...
Ką veikė apaštalai, kai jų mokytojas buvo suimtas, tardomas ir nuteistas mirti, kai tempė sunkų kryžių į „kaukolių vietą“ – Golgotą? Evangelijose randame sukrečiantį atsakymą: „Tada, palikę jį, visi mokiniai išbėgiojo“ (Morkaus 14, 50). Tai buvo baili ir niekinga viso jo mokymo, o kartu ir paties mokytojo išdavystė, nes žlugus jų vadovo karališkajai misijai, žlugo ir jų viltys padaryti karjerą...
Net ir vėliau, po Kristaus prisikėlimo, mokiniai, iš Marijos Magdalietės „išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo“ (Morkaus 16, 11). „Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Luko 24, 11). Ypač atkakliai nenorėjo tikėti, kaip žinoma, apaštalas Tomas. Kristus „galop pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą...“ (Morkaus 16, 12–13).
Šventojo Rašto žodžius kai kurie teologai bando aiškinti alegoriškai. Bet vis tiek neaišku: jeigu Jėzus buvo ir Dievo sūnus, ir kartu tikrai įžymi asmenybė, išmintingas ir talentingas pranašas, tai kaip jis nesugebėjo įtikinti savo pasekėjų tuo, ką kalbėjo ir net įrodė savo „nepaprastais darbais“? Kodėl šį tikėjimą buvo įmanoma sutvirtinti ir paskleisti tik kruvinos aukos kaina ir savo žaizdų parodymu „neviernam Tamošiui“?
Taigi evangelijų tekstai rodo, kad Jėzaus iš Nazareto santykiai su Mozės įstatymą išpažįstančiais žydais, su šeima ir net su savo mokiniais buvo grynai žmogiški ir toli gražu ne idealūs, jau nekalbant apie kokį nors „dievišką“ pakylėjimą.
„Ženklų nebus...“
Visą religinę žydų tautos istoriją lydėjo gausūs stebuklai, įrodantys Jehovos visagalybę ir laikomi paties „Dievo ženklais“. Tačiau juos darė ne tik Dievas, o ir gausybė visokiausių pranašų. Stebuklai tebevyksta ir šiais laikais, nors dabar jau sunku nustatyti, kas yra tikrasis jų autorius.
Kristaus padaryti stebuklai – tai pagrindinis ir pats populiariausias teologų „įrodymas“, kad Jėzus yra įsikūnijęs Dievas, o kartu ir svarbiausias krikščionių religingumo motyvas.
Kas yra stebuklas? Teologai pripažįsta, kad „tai yra Dievo veikimas prieš gamtos dėsnius“ (Lellote, Gyvenimo problemos sprendimas, K.: Šviesa, 1990, p. 100). Taigi stebuklas yra tai, kas prieštarauja natūraliems gamtos procesams. Bet jeigu gamtos dėsniai yra paties Dievo nustatyta „protinga pasaulio tvarka“, argi prasminga tą tvarką pažeidinėti?
„Dievo Sūnus“, pasak evangelistų, neatsiliko nuo savo „Tėvo“. Kai tikintis žydas, o kartais net ir kitatautis, demono apsėstas, susirgdavo, Jėzus „stebuklingai“ jį pagydydavo – išvarydavo velnią. Iš savo draugės Marijos Magdalietės „buvo išvaręs net septynis demonus“ (Morkaus 16, 9). Naujojo Testamento leidėjai pripažįsta, kad „evangelistai laikosi tų laikų požiūrio į ligas, – kad kiekvieną ligą sukelia tam tikra negera dvasia“. Todėl ligonių išgydymas – pats gausiausias ir įvairiausias Kristaus padarytų stebuklų asortimentas.
Pažymėtina, kad „stebuklingai“ žmones gydė, išvarydami iš jų piktąsias dvasias ir demonus, tiek persų naujos religijos įkūrėjas Zaratustra, tiek indų stebukladarys Buda, tiek kinų išminčius Konfucijus, gyvenę daug anksčiau už Kristų. Mitologinės mokyklos šalininkai buvo teisūs, įrodinėdami, kad apie daugelį Kristaus padarytų stebuklų evangelistai pasakoja, nusižiūrėję nuo senesnių religijų. Šiuo atžvilgiu tos religijos yra giminiškos, nors atkakliai neigia viena kitos pranašus ir jų padarytus stebuklus.
Kodėl net ir šiais laikais dar tikima stebuklingais išgijimais? Todėl, kad žmogus paprastai nežino, nei kodėl susirgo, nei kodėl pagijo (esama žmonių, nežinančių net kas yra imunitetas). Medikai nustatė, kad pagyti padeda ne tiek stebuklingas vandens šaltinis ar švč. Marijos paveikslas, ne tiek malda, kiek paties organizmo gynybinės galios, įtaiga ir saviįtaiga. Tačiau religingas žmogus linkęs viską aiškinti Dievo valia.
Bažnyčia XX a. jau buvo atsisakiusi archajiško požiūrio, kad ligos – tai demonų darbas. Bet kai popiežius Povilas VII ir po II Vatikano susirinkimo kategoriškai tvirtino, kad velnias egzistuoja, viena „medicinos“ sritis šėtonui vis dėlto buvo palikta – tai psichikos ligos. Vatikanas net ir šiais laikais rengia velnių išvarymo iš psichinių ligonių specialistus, vadinamus egzorcistais. Jų yra ir Lietuvoje, nes atsiradus mistikos sklaidos laisvei, suaktyvėjo ne tik gerieji dievai – Alachas, Buda, Jehova, Krišna, Satja Sai Baba, Ošas ir t. t., bet ir iš viduramžių sugrįžo demonai, raganos, piktosios dvasios, šmėklos, net dvasinę energiją (jau ne kraują) čiulpiantys vampyrai... Turbūt dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug „profesionalių“ burtininkų, aiškiaregių, parapsichologų, astrologų ir kitokių tamsiosios „antgamtiškumo“ pusės specialistų… Velnio garbintojai satanistai jau įkūrė net „šėtono bažnyčią“, išvertė į lietuvių kalbą ir 2005 m. išleido „Šėtono bibliją“...
Bet grįžkime prie Kristaus stebuklų. Kai kurie iš jų stebina ne tiek savo antgamtiškumu, kiek neracionalumu. Pavyzdžiui, išalkęs ir ant figmedžio neradęs vaisių, nors „buvo dar ne figų metas“ (Morkaus 11, 13), Jėzus prakeikė jį ir tas bematant nudžiūvo. Kuo šis vaismedis nusikalto „gerajam ganytojui“, jeigu dar nė negalėjo duoti vaisių? Nieko blogo nebuvo padariusios ir kiaulės, į kurias Kristus suvarė demonus, kad jos visos, o buvo jų net du tūkstančiai, šoktų į ežerą ir prigertų...
Evangelistai, aprašydami tokius keistus ir beprasmius „darbus“, matyt, siekė ne tik parodyti stebukladario visagalybę, bet ir įbauginti žmones, nes tais laikais pagrindinis tikėjimo motyvas buvo dievobaimingumas. Evangelistas sako, kad po to „kiauliško“ stebuklo žydai ėmė bijoti ir paties stebukladario: „Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto“ (Mato 8, 34). Evangelijose rašoma, kad jam ne kartą teko sprukti nuo pasipiktinusių žydų: „Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie jį netikėjo“ (Jono 12, 37). Negi jie buvo akli ar be jokios nuovokos? Dar keisčiau, kad tokios nuovokos neturėjo net jo apaštalai (nors po Kristaus, kaip teigia šventraštis, jie patys ėmė daryti stebuklus). Kai Jėzus pamaitino penkių tūkstančių minią penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis, o po to mokiniai surinko dar net dvylika pintinių trupinių, kažkodėl jie vis tiek nesuvokė, kas čia įvyko. Kai Kristus stebuklingai atėjo į jų valtį ežero paviršiumi, jie persigandę „pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti“ (Morkaus 6, 49). O kai jis įlipo į valtį, „mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki“ (Morkaus 6, 51–52). Bet ko čia nesuvokti? Negi jie netikėjo net savo akimis?
Pasak evangelistų, Kristus ne kartą aiškino mokiniams būsimą patį didžiausią ir reikšmingiausią stebuklą savo paties gyvenime – mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Tokie tiesioginiai aiškinimai Mato evangelijoje yra net šeši (žr. 17, 9 / 17, 22 / 20, 20 / 20, 28 / 26, 2 / 26, 32), o netiesioginės užuominos – dar penkios (žr. 16, 21/ 17, 12 / 23, 39 / 26, 12 / 26, 29). Bet ar apaštalai suvokė, ką jiems sako ir taip dažnai kartoja Kristus? Ar nujautė, kas jų mokytojo ir vadovo laukia ateityje?
Čia vertėtų pacituoti vieną iš paskutinių jo pranašavimų ir apaštalų reakciją: „Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels.“ Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Luko 18, 31–34).
Taigi Kristaus mokiniai nesuvokė jo stebuklų – nei jau minėtų buvusių, nei žadamo (ypač reikšmingo) ateityje. Iš to darytina dvejopa išvada: arba apaštalai buvo buki ir žiopli žmonės, arba Jėzus apie tai nekalbėjo, nes jokių stebuklų išvis nebuvo.
Įdomiausia, kad šią versiją ne kartą patvirtino pats Kristus. Kadangi savo pamoksluose jis sakydavo esąs dangaus pasiuntinys (Mesijas) ir net Dievo Sūnus, žydai reikalavo kokių nors to įrodymų. Pavyzdžiui, jie klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi?“ (Jono 6, 30). Kadangi duoti dieviško „ženklo“ Jėzus negalėjo, teko išsisukinėti – nukreipė kalbą į tai, kad ne Mozė, o „jo tėvas“ davė ir duoda duonos iš dangaus ir kad jis pats yra ta stebuklinga duona... „Tada žydai ėmė murmėti...“ (Jono 6, 32–43), toks „argumentas“ jiems nepatiko...
Panašiai Jėzus išsisuko nuo savo mokinio Pilypo prašymo: „Viešpatie, parodyk Tėvą ir mums bus gana“ (Jono 14, 8). Negalėdamas to padaryti, vietoj „tėvo“ jis siūlė (kaip „gyvenimo duoną“) pats save. „Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jono 6, 60).
Kai Kristus išvarė pirklius iš Jeruzalės šventyklos, paniekinamai išvadinęs ją „plėšikų landyne“, „žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jis atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ (Jono 2, 18–19). Žinoma, jie negalėjo jos griauti… Toks gudragalviškas ir arogantiškas atsakymas (teologai laiko jį alegoriniu) ne tik sukėlė dar didesnį žydų pasipiktinimą, bet ir tapo vienu iš kaltinimų, pareikštų Jėzui atsidūrus teisme...
Yra dar ir toks Kristaus prisipažinimas: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jono 5, 30). Evangelijose aprašytas epizodas, kai fariziejai pareikalavo ženklo iš dangaus. „Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“ Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą“ (Morkaus 8, 11–13). Taigi kyla klausimas, kuo tikėti – ar evangelistais, kurie aprašė gausius „stebuklingus“ Kristaus darbus, analogiškus kitų religijų stebuklams, ar pačiu Jėzumi, kuris pripažino, pasak tų pačių evangelistų, kad jokių stebuklų jis nedaro? Pasirodo, tik žydai patikėjo tuo, ką čia sakė Kristus. O krikščionys iki šiol netiki. Skaitydami evangelijas, tų eilučių, kurios atspindi tikrovę, jie kažkodėl nemato...
Pri(si)kėlimas...
Svarbiausias, reikšmingiausias, kertinis krikščioniškojo tikėjimo akmuo yra stulbinantis Kristaus prisikėlimas po mirties. Katalikiškajame „Katekizme“ sakoma: „Labiausiai Kristus įrodė savo dievystę prisikeldamas iš numirusių.“ Kokiu būdu įvyko šis nuostabus, intriguojantis, dirginantis vaizduotę, dramatiškas stebuklas, įkvėpęs didelę žmonijos dalį?
Kodėl Kristaus prisikėlimas po mirties neaprašytas evangelijose? Kas matė šį nepaprastą įvykį? Krikščioniškosios religijos filosofas Antanas Maceina pripažino: „Šventraštis Kristaus prisikėlimo įvykį palieka tamsoje, nes nebuvo nė vieno jo liudininko.“ Evangelijose tik nurodoma, kad ryte atėjusios artimos Jėzui moterys kapą rado tuščią...
Čia reikėtų pagirti evangelistus už tai, kad jie neaprašė tų įvykių, apie kuriuos nieko nežinojo. Tai dar vienas įrodymas, kad jie nėra vien fantazuotojai, prasimanantys nebūtus dalykus. Dar daugiau – jų pateiktos Kristaus teismo ir nukryžiavimo detalės netiesiogiai rodo: Kristus „prisikėlė“ greičiausiai todėl, kad... nenumirė.
Ar krikščionims nekyla klausimas, kodėl Kristų palaidojo ne jo šeimos nariai? Ir, žinoma, ne bailūs apaštalai? Tai kas gi jį palaidojo? Ir svarbiausia – kodėl?
Kai kurie krikščionybės tyrinėtojai spėja, kad Kristų kažkas globojo ir kritišku momentu išgelbėjo nuo mirties. Įdėmiai įsiskaičius į evangelijas, aiškėja, kad globėjas buvo ne vienas, o mažiausiai penki – du žydai ir trys romėnai... Visi jie yra aprašyti ar bent paminėti evangelistų.
Šventraščio tyrinėtojai jau seniai yra atkreipę dėmesį, kad Romos vietininkas, žydų valdytojas Poncijus Pilotas laikė Kristų karaliaus karikatūra, labiau fantazuotoju negu tikru maištininku – juk jis neturėjo rimtos žydų paramos ir ne tik nekėlė grėsmės okupacinei romėnų valdžiai, bet netgi pripažino, kad reikia mokėti jai mokesčius („Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“). Nenorėdamas pasmerkti Kristaus mirčiai, Pilotas net kelis kartus primygtinai siūlė žydams jį paleisti, sakydamas, kad neįžvelgia jokios jo kaltės. Tik rabinams ir fanatikų miniai atkakliai reikalaujant, prokuratorius pagaliau „nusiplovė rankas“.
Kodėl Pilotas vis dėlto nusileido? Į ironišką jo klausimą „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ aukštieji rabinai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“ (Jono 19, 15). „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas“ (Jono 19, 12). Matyt, prokuratorius pabijojo, kad apie tokią jo malonę apsišaukėliui „karaliui“, nors šis niekuo neprasikalto Romos imperijai, sužinos „ciesorius“, t. y. imperatorius. Bet akivaizdu, kad Kristaus mirties Pilotas tikrai nenorėjo.
Piloto žmona irgi užstojo Jėzų, o tokios moters protekcija daug reiškė. Bet svarbiausia – kaltinamąjį gynė sinedriono, aukščiausio žydų teismo tarybos, narys, senatorius Juozapas iš Arimatėjos. Jis taip pat laukė „artėjančios Dievo karalystės“, kurią Kristus žadėjo Izraeliui. Praėjus kelioms valandoms po nukryžiavimo, senatorius „...drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną“ (Morkaus 15, 43–45).
Pilotas „nustebo“ todėl, kad per dvi, tris valandas ant kryžiaus paprastai nemirštama. (Laikas apskaičiuotas pagal evangelijų duomenis.) Ši itin žiauri bausmė ir buvo taikoma tam, kad tikri ar tariami nusikaltėliai kankintųsi kuo ilgiau. Dažnai jie būdavo gyvi net keletą parų. Žinoma, gali būti, kad Pilotas tik suvaidino nustebęs, nes jis gana ironiškai žiūrėjo į šią kovos už postus dramą.
Bet kodėl ir šimtininkas (romėnų kareivių vadas) paliudijo, kad Kristus jau miręs, jeigu tai buvo netiesa? Ar ne todėl, kad irgi laikė jį nekaltu? Dar stovėdamas prie nukryžiuoto Kristaus, jis pripažino: „Iš tiesų šis žmogus buvo teisusis!“ (Luko 23, 47). Taigi šimtininkas irgi nenorėjo Kristaus mirties. O juk jis vadovavo nukryžiavimo procedūrai! Tai gal Kristaus mirtis ant kryžiaus buvo tik šimtininko (su Piloto žinia, o gal ir jo nurodymu) surežisuotas spektaklis? Knygoje „Jėzaus byla“ Michaelas Baigentas rašo, kad Pilotas susitarė su teismo nariu turtuoliu Juozapu dėl veiksmų, kurie leistų nukryžiuotam Kristui likti gyvam. Nors tai, žinoma, tik drąsus spėjimas, tačiau jis atitinka įvykių logiką.
Tais laikais nukryžiuodami dažniausiai neprikaldavo rankų prie kryžiaus, jas tiesiog pririšdavo, nes vinys buvo brangios, be to, prikaltos rankos sunkiai atlaikydavo kūno svorį. (Taip ir dabar daroma Filipinuose, kai fanatikai per Velykas kartoja Kristaus auką.) Kartais tik kojos per abi čiurnas būdavo prikalamos vinimis.
Kad per keletą valandų ant kryžiaus dažniausiai nemirštama, patvirtina abu piktadariai, kurie, nukryžiuoti kartu su Kristumi, vis dar buvo gyvi. Todėl, prieš nuimdami kūnus nuo kryžių, kareiviai sulaužė jiems blauzdas. Jėzui to nepadarė. Evangelijoje pagal Joną teigiama, kad vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną (kiti trys evangelistai to dūrio nemini). Manyti, kad toks dūris galėjo būti tik dėl vaizdo arba jo išvis nebuvo, nes Jėzus jau atrodė miręs, nuteikia ir nelabai įtikimas to dūrio aprašymas: „ištekėjo kraujo ir vandens“. Iš kur galėjo rastis tas vanduo? Panašu, kad tai evangelisto prasimanymas.
Yra ir daugiau detalių, rodančių, kad Kristus buvo globojamas: vienas už jį panešėjo kryžių, kitas pakeliui į Golgotą davė jam atsigerti, trečias gaivino jį kažkokio skysčio primirkyta kempine, kai nukryžiuotasis pasiskundė, kad trokšta... Gaivino ar svaigino, kad Kristus atrodytų miręs? „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jono 19, 30). Labai jau efektyvus „vynas“, prilygstantis stipriam narkotikui (kai kuriuose senesniuose Naujojo Testamento leidiniuose, Luko evangelijoje rašoma, kad Jėzui davė acto)... Gaivinti nukryžiuotuosius nebuvo priimta, todėl tą, kuris ant nendrės užmovęs kempinę padavė kankiniui kažkokio skysčio, kiti sudraudė: „Liaukis!“ (Mato 27, 49).
Nuimtą nuo kryžiaus Jėzų kilmingasis ir įtakingasis Juozapas paguldė tuščiame savo kapo rūsyje ir užrito jį sunkiu akmeniu. Kam? Kad niekas nematytų, kas ten vyksta? Čia pasirodo dar vienas žymus veikėjas – žydų didžiūnas, slaptas Kristaus šalininkas, bandęs užstoti jį prieš žydų rabinus, Nikodemas, kurį pats Jėzus vadino Izraelio mokytoju. „Jis atgabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais...“ (Jono 19, 39–40). Bet juk tas mišinys – ne vien kvepalai. Alavijas (alijošius), kaip žinome, yra vaistai. Mira taip pat turi gydomųjų savybių. O Kristaus kojos (gal ir šonas) buvo žaizdotos...
Kapo rūsį Juozapas, aišku, buvo įrengęs ne Kristui, o sau. Tai iš kur tokia „labdara“? Matyt, jis žinojo, kad Kristus čia bus tik laikinai...
Žydų rabinai įtarė, kad Jėzaus mokiniai gali juos apgauti – išvogs kūną ir paskelbs, esą Kristus prisikėlė. Todėl rytojaus dieną nuėjo pas Pilotą ir paprašė pastatyti prie kapo sargybą. Prokuratorius tarė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“ (Mato 27, 65). Tačiau joks „išmanymas“ jau negalėjo padėti, nes netrukus paaiškėjo, kad sargyba stovi prie tuščio rūsio...
Įdomu ir tai, kad likęs gyvas Jėzus jau bijojo rodytis Jeruzalėje. Per sau artimiausią moterį Mariją Magdalietę pranešė savo mokiniams, kad šie keliautų į Galilėją, kur jis, prieš galutinai kažkur dingdamas, dar pasirodysiąs jiems gyvas. Taigi krikščionių Dievas nedrįso daugiau rizikuoti, nes suprato – jeigu rabinai jį antrąkart nukryžiuos, „prisikelti“ vargu ar pavyks... Tik taip galima atsakyti į klausimą, kuris buvo iškeltas vienoje Vatikano radijo laidoje, pavadintoje „Kodėl prisikėlęs Kristus nepasirodė savo priešams“. Ir ne tik priešams. Naujajame Testamente yra toks apaštalo Petro teiginys: „Trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme“ ( Apaštalų darbai 10, 39–41). Taip baigėsi keliaujančio pamokslininko iš Galilėjos „stebuklinga“ veikla. Jo pretenzijos būti dvasiniu ir administraciniu žydų vadovu nedavė vaisių.
Tačiau neabejotina, kad Jėzus, savo mokiniams pasirodęs po nukryžiavimo, padarė didžiulį įspūdį. Anksčiau jie nelabai tikėjo Kristaus žodžiais, kad jis yra dangaus pasiuntinys, o dabar buvo priversti patikėti „prisikėlimu po mirties“, neginčijamai įrodančiu jo dieviškumą. Nėra abejonės, kad šis nepaprastas, bet akivaizdus „stebuklas“ labai sustiprino Kristaus pasekėjų dvasią, žodinius ir rašytinius gandus apie šią istoriją padarė įtikinamus. Juk liko gyvų liudytojų, mačiusių Kristų gyvą jau po jo „mirties“... Tik įvykus šitam „stebuklui“ kai kurie Kristaus mokiniai iš tikrųjų tapo verti jo apaštalų vardo. Daugelis net žuvo, skelbdami jo mokymą ir „prisikėlimą“.
Beje, įvykius po „pri(si)kėlimo“ visi keturi evangelistai aprašo labai glaustai ir gana skirtingai, o tai verčia abejoti jų realumu. Ypač neaišku, kiek laiko ir su kuo Jėzus bendravo „pasikeitusiu pavidalu“ (daug kas jo jau neatpažino). Aišku viena: viešumos jis vengė ir netrukus išvis kažkur dingo. Evangelistai Matas ir Jonas net neužsimena, kad Kristus pakilo į dangų. Sklido gandai, neva kažkas jį ir Mariją Magdalietę matęs Romoje... Knygos „Jėzaus byla“ autorius tvirtina, kad dar 45 mūsų eros metais, t. y. praėjus maždaug 12 metų po Kristaus „pakilimo į dangų“, jis su žmona Marija Magdaliete vis dar gyveno amžinajame mieste...
Ar Kristus – apgavikas, suvaidinęs šį kruviną spektaklį? Žinoma, ne. Matyt, taip susiklostė aplinkybės, nulėmusios Jėzaus gyvenimo dramatizmą (žudyti apsišaukėlius pranašus ir maištininkus Izraelyje buvo gana įprasta). Fanatiškas įtikėjimas dievišku savo ego unikalumu ir supratimas, kad reikia keisti pasenusią, šiurkščią žydų religiją, kuri jau neatitiko Antikos dvasios, sukėlė aršų rabinų pasipriešinimą ir Jėzus vos nežuvo. Tačiau tai išėjo į naudą jo mokymui, kuris, apipintas „stebuklais“ ir legendomis, ne tik prigijo, bet po kelių šimtmečių išplito visame pasaulyje.
„Aš duodu jums naują įstatymą, – sakė Kristus, – kad jūs vienas kitą mylėtumėt.“ Nors Senasis Testamentas irgi kalba apie „meilę artimui“, bet ten ši dorovinė vertybė nustumta į šešėlį. O Kristaus doroviniame mokyme ji dominuoja: „Meilė yra įstatymo pilnatvė.“ Jėzus smerkė turtuolius, užjautė vargšus ir pažemintuosius. Taip ėmė formuotis „krikščioniškasis humanizmas“, kuris yra bene didžiausias Kristaus mokymo nuopelnas.