Jau pirmosiomis darbo dienomis R.Šarkino įpėdinis pasikvietė komercinių bankų atstovus ir pagrūmojo: užteks lupikauti iš klientų, teks susiveržti diržus ir sumažinti įkainius.
„Įkainių formavimo metodologiją ir ideologiją būtina permąstyti ir keisti – to reikalauja situacija”, – griaudėjo vyriausiojo bankininko balsas.
Karingai nusiteikęs V.Vasiliauskas turėjo išgąsdinti komercinius bankus. Jei vyriausiasis prievaizdas grūmoja nuo pirmųjų dienų – gero nelauk.
Bankų lupikavimu besipiktinantys piliečiai jau ruošėsi nukelti kepures prieš buvusį prezidentės D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovą.
Tačiau Lietuvos banko vadovo karingumas staiga nuslopo.
„Manau, būtų keista, jeigu bet kuri valstybės institucija pabandytų reguliuoti bankų įkainius”, – po mėnesio pareiškė V.Vasiliauskas.
Jis aiškino neturintis svertų priversti bankus sumažinti paslaugų įkainius. Maža to, Lietuvos banko vadovas prisipažino nežinantis, kiek kainuoja grynųjų pinigų „vaikščiojimas”.
Regis, V.Vasiliauskas perėmė ne tik savo pirmtako kabineto raktus, kėdę, bet ir retoriką.
Kai prieš kelerius metus būsto kainos pasiekė kosmines platybes, o gaunantys minimalią algą pražūtingai pirko butus už pusę milijono litų, R.Šarkinas irgi teisinosi neturintis jokių galių ką nors pakeisti – juk gyventojų esą niekas nevertė imti paskolas.
Tik R.Šarkinas dar pridurdavo, kad žaidimo taisykles nustato visagalė konkurencija. Įpėdinis šios tiesos, regis, neišgirdo.