Buvo birželis, saulė negailestinga, jokio šešėlio, dirbome atvirame lauke, tik už poros kilometrų stūksojo retas, mišrus miškas, eglės pamuštais sparnais, dangaus visažisto negailestingai išpešiotos pušų galvos, skurdūs beržai, alksniai, bevardžiai krūmynai, o už kokių penketo kilometrų ežeras, į kurį rytą vakarą bėgdavome išsirikiavę po du, ligi pusės nuogi, avėdami sunkius aulinius batus, trenkdami prakaitu, nuovargiu, prisiminimais.
Ežeras puikus, ir galbūt toks jis tiktai todėl, kad buvo visiška priešingybė tam nemaloniai atviram, saulės išdegintas prerijas iš vaikystės romanų apie indėnus primenančiam laukui. Vakare arba ryte, - pamažu abi šios gamtos būsenos ėmė vis mažiau viena nuo kitos skirtis, - virš ežero pasklisdavo perregima migla, balkšvas giedravalkis, brisdavome smėlėtu, nelygiu dugnu į šiltą vandenį, pamažu nirdami į milžinišką akį, kuri jau nori užsimerkti ir kiekvienas gali būti užmerktas kartu su ja ir ištrintas iš šio krašto, šios žemės, šios būties.
Mes įrenginėjome nusileidimo aikšteles koviniams sraigtasparniams, MI-8, MI-27, tiesą sakant, nebeprisimenu skaičių, daugiau ar mažiau, visi jie buvo panašūs į skraidančius buožgalvius, nudažyti bjauriom maskuojamom spalvom, ginkluoti ir kartu kažkokie žaisliniai, vaikiškų manierų žudikai.
Aikštelės turėjo būti taisyklingo kvadrato formos, lygiai nuklotos kietai sumuštu žvirgždu, o pačiame centre didįjį kvadratą turėjo atkartoti mažasis, bet jau iš betono, ant kurio vėliau, pabaigę statybinius darbus, turėjome išpiešti numerius. Jeigu tie kvadratai būtų pasipuošę dar ir apskritimais, aikštelės galėtų priminti mandalas.
Tačiau armija labiau mėgsta kvadratus ar stačiakampius, nei apskritimus. Ežeras buvo apskritas, nedidelis, bet gilus, jis mus traukė, palaikė, maitino savo vėsa ir keistais vaizdiniais. Žiūrėdami į jį, kiekvienas matydavome savo. Bet jis visiems mums primindavo namus, rytais garuodavo kaip milžiniškas kavos su pienu puodelis su mamos keptais sausainiais, vakarais juo plaukdavo gelsvapilvės sapnų moterys ilgais, aplink šlaunis ir iškilias krūtis apsivijusiais, tamsiai žaliais, su vandenžolėm susiliejančiais plaukais, ir mes sekdavome paskui jas kaip jūreiviai, viliojami sirenų giesmių, vis tolyn, gilyn, į miglą, į horizontą, kurio nėra, kuris nepasiekiamas, net neįžiūrimas.
Pabaigėme darbą laiku, išpiešėme numerius, iš viso buvo šešiolika aikštelių, ir ėmėme laukti. Laukėme du šimtus metų, tačiau sraigtasparniai nesirodė. Buožgalviai ežere virto varlėmis, sauso davinio atsargos išseko, mes kartais tapdavome panašūs į skardines, kurios nevilties ir pykčio ugnyje staiga išsipūsdavo ir į dangų nuskriedavo keiksmų ir nevilties fontanai.
Pagaliau po trijų dienų atvyko pora jaunesniųjų karininkų, pavaikščiojo po aikštelių teritoriją, šen bei ten pabaksnojo blizgančios odos auliniais, palinksėjo galvomis ir išvažiavo. Paaiškėjo, kad šis poligonas netinka būsimoms pratyboms, todėl sraigtasparnių aikštelė čia visiškai nereikalinga. Vienas karininkas lyg tarp kitko pastebėjo, kad betoninių kvadratų, ant kurių išpiešti numeriai, storis vis tiek būtų per menkas išlaikyti sraigtasparnių svorį. „Bus lengviau išardyti“, - palinkėjo jis ir išvažiavo. Ką gi, lengviau.
Akys, kurios niekada neregėjo šviesos, įsčios, kurios niekad negimdė, mandalos, kurios niekad niekam netapo meditacijos objektu, nusileidimo aikštelės, kuriose niekas niekad nenusileido – daug dalykų, apie kuriuos galime galvoti, paširdėse jausdami neaiškų maudulį ir tiesos, išsipildymo ilgesį.