Vienoje Ieva sukūrė Madalenos vaidmenį šveicarų įžymybės Luco Bondy režisuotame Giuseppe’s Verdi “Rigolete”. Šis “Wiener Festwochen” projektas kitą sezoną keliaus į Milano “La Scala” teatrą, o vėliau – į Niujorko “Metropolitan Opera” sceną.
Tačiau būsimuose spektakliuose dainuos jau kiti artistai, išskyrus Rigoletą-George’ą Gagnidzę, Šis gruzinų kilmės baritonas neseniai įsiveržė kaip viesulas į svarbiausias pasaulio operos scenas. Dar viena “Rigoleto” žvaigždė – sparčiai karjerą darantis Izraelio dirigentas 30-metis Omeras Meiras Wellberis.
I.Prudnikovaitė dar prieš kelis metus dalyvavo perklausoje, kad patektų į šį projektą. Pakalbinau solistę apie naujausius jos darbus.
- Kaip jautėtės rinktinėje “Rigoleto” kompanijoje?
- Aš rengiau nedidelį vaidmenį, bet jis man kainavo tikrai daug nervų. Madalena yra pakankamai ryškus personažas, o jos partija nepatogi dainuoti. Tačiau viskas pavyko gerai.
Jaučiau didelį L.Bondy palaikymą. Man buvo labai įdomu su juo dirbti ir bendrauti. Jau nuo vaikystės žiūrėdavau šio režisieriaus darbų įrašus, jais žavėjausi, tad iš anksto džiaugiausi mūsų susitikimu.
Tai buvo išties atsakingas darbas – kas tik nesėdėjo “Rigoleto” premjeroje: ir “La Scala”, ir “Metropolitan Opera”, ir Valensijos operos vadovai , dar masė kitų veikėjų.
- Ar jūsų darbdaviai Eseno teatre neprieštaravo, kad ilgam juos palikote?
- Šis teatras tuo ir išskirtinis Vokietijoje, kad neverčia artistų jam vergauti. Mūsų trupė yra nedidelė, dirbame dažniausiai be dublerių, bet prireikus teatras pasisamdo kviestinius solistus.
Mano darbdaviai laiko garbe, kad savi dainininkai kviečiami pasirodyti ir kitur. Jau trečius metus dirbdama Esene nesusidūriau su jokiais draudimais.
Tiesą sakant, galėčiau puikiausiai tobulėti ir sėdėdama vien Esene. Šio teatro trupė yra labai stipri, čia dirbame su nuostabiais pedagogais ir pianistais.
Mano vaidmenys – įvairūs ir įdomūs: padainavau Karmen, Feneną “Nabuke”, Valtrautę “Dievų sutemose”, prieš pat “Rigoletą” debiutavau Suzuki vaidmeniu “Madam Baterflai”. Be to, teko susidurti su šiuolaikine ir barokine opera.
Rudenį už savo darbus gavau teatro jaunojo solisto prizą.
Atsipalaiduoti neišeina. Pernai ir užpernai Eseno teatras buvo išrinktas geriausiu tarp aukščiausios kategorijos teatrų vokiškai kalbančiose šalyse. Po kiekvienos mūsų premjeros pasipila dešimtys recenzijų, pagal kurias žmonės sprendžia apie dainininkus.
Pastebėjau, kad vokiečių publika - labai išprususi, kartais paprastas klausytojas žino daugiau už profesionalą. Net svarbiausiuose Europos teatruose ne visada pamatysi tokią kokybę, kaip Eseno, Kelno ar Diuseldorfo operose – tuo įsitikinau, pavyzdžiui, lankydamasi Vienos valstybinės operos spektakliuose.
- Kas jus verčia ieškoti darbo kitur?
- Noras praplėsti akiratį. Kita vertus, jei manęs nežavėtų Eseno teatras, turbūt nė metų nebūčiau ištvėrusi Esene. Nepriprantu prie šio nejaukaus miesto – man nelemta jame gyventi. Aš net savo buities ten negražinu – gyvenu mintimi, kad tai laikinas būstas.
Turbūt dvi svaites ilgiausiai esu prabuvusi Esene negrįždama namo: skrendu į Vilnių net turėdama tik dvi laisvas dienas. Tai neprotinga, neekonomiška, bet kitaip negaliu. Mano namai yra Lietuvoje ir nenoriu nieko keisti.
Jei galėčiau perkelti į Vilnių Eseno teatrą, turbūt nieko daugiau gyvenime man nereikėtų.
- Kaip spręsite šią dilemą?
- Norėčiau ateity nepriklausyti nuo teatrų. Susiejus gyvenimą su Lietuvą, toks prisirišimas atimtų per daug laiko. Mano širdis yra Lietuvoje – noriu, kad čia būtų ir kūnas.
Aš niekada neaukosiu savo gyvenimo dėl karjeros, kad ir kaip man sektųsi. Matau, kuo dažnai tampa karjeros siekiantys žmonės – jie padarytų bet ką, kad tik pasistūmėtų į priekį. Nenoriu tokia būti. Niekada nelipsiu per save.
Aišku, darbas turi būti šalia – negalėčiau nieko neveikti, bet jis neturi trukdyti normaliam, gražiam gyvenimui. Aš noriu būti laiminga.
Manau, palaikant formą, mokantis naujas partijas darbo visada atsiras.
Mano kontraktas su Eseno teatru numatytas iki kito sezono pabaigos. Tačiau kartu dirbu su dviem Vienos agentais, taigi man pačiai darbo ieškoti nereikia.
Manau, viską galima suplanuoti taip, kad darbas neįkalintų, netaptų vieninteliu gyvenimo tikslu, o teiktų malonumą. Juk gyvenimas nėra ilgas – mes nusipelnę bent pasistengti jį pakreipti norima linkme. Aš pakankamai racionaliai planuoju savo gyvenimą, nes puikiai žinau, ko noriu.
- Anksčiau jums malonumą teikdavo įvairi muzika. Nusprendėte apsiriboti opera?
- Pastaruoju metu buvo mažai laiko kitiems dalykams. Jau pasiilgau veiklos su ansambliu “4Tango”.
Bet šią vasarą nieko neplanuoju – reikia pailsėti. Netgi atsisakiau koncertų, išskyrus pasirodymą su Lietuvos kameriniu orkestru Užutrakyje rugpjūčio mėnesį.
Jau rugsėjį turėsiu skristi į Vieną dainuoti Madaleną “Volksoper” teatre – šį kvietimą gavau iš karto po “Rigoleto”. Po to bandysiu padainuoti Karmen vokiškai Berlyno “Komische Oper”, laukia premjeros Esene.
Matyt, Vilniuje Karmen pavyks padainuoti ne anksčiau kaip kitą balandį.
O dabar suskraidysiu dar porą kartų padainuoti į Eseną ir lepinsiuosi po sunkaus pusmečio. Man jokio skirtumo, kur ilsėtis – svarbu vidinė laisvė ir šalia – artimi žmonės.
Kas gali būti geriau už namus – nuvažiuoti prie ežero ir gulėti visą dieną ant liepto?
Balsas žėri kaip rubinas
Po „Rigoleto“ premjeros Austrijos žiniasklaidoje pasirodė daugybė recenzijų, kuriose vertinamas ir I.Prudnikovaitės darbas.
„Kultur aktuell“ lietuvės sukurtą Madaleną ir boso G.Bretzo - Sparafučilę priskyrė prie „retų vakaro viršūnių“. Šio leidinio recenzentei S.Dal Monte nuotaiką premjeroje pakėlė vienintelė scena, „taikliai pavaizdavusi niekingąjį žudiką Sparafučilę ir jo seserį – gundančią paleistuvę Madaleną“.
Pasak „Tagesspiegel“, I.Prudnikovaitės mecosopranas „žerejo kaip rubinas“.
„Iš antraplanių partijų atlikėjų pirmiausia išsiskiria lietuvė I.Prudnikovaitė, įspūdingai debiutuojanti gundytojos Madalenos vaidmeniu, - pažymėjo „Spoudogeloion“. – Ji perteikia savo personažo charakterį ir įlieja į atliekamą partiją daug lyrinės jėgos“.