Lietuvos miškai užima beveik trečdalį visos šalies teritorijos. Pusė jų patikėta valdyti valstybės įmonėms – urėdijoms, kita dalis – privatūs miškai. Kasmet iš abiejų nuosavybės formų miškų iškertama apie 6 mln. kub. m medienos, kuria aprūpinamos medienos perdirbimo įmonės. Iki šiol dažniausiai kalbama tik apie miško kirtimus, reikalaujama vis daugiau medienos, siekiama kuo didesnės ekonominės naudos. Tačiau miškai – ne tik mediena. Čia apstu įvairių gėrybių – grybų, uogų, vaistinių augalų. O miškų reikšmę ekologine bei rekreacine prasme sunku būtų pervertinti. Miškai vadinami gamtos plaučiais, jie daro įtaką klimatui, oro, vandens kokybei. Todėl žaliąjį šalies rūbą būtina nuolat prižiūrėti, jį saugoti ir puoselėti.
Kaip žemdirbiai, taip ir miškininkai kasmet susiduria su įvairiais gamtos iššūkiais: nepalankiomis miško augalijai žiemojimo sąlygomis, sausromis, audromis. Savaime suprantama, kad visos stichinės nelaimės pažeidžia miškus, pakenkia jų sveikatai. Tačiau apie tai visuomenė mažiausiai informuojama.
Apie šalies miškų sveikatos problemas su Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoju, buvusiu miško sanitarinės apsaugos tarnybos vadovu dr. Pauliumi Zolubu kalbasi korespondentas Polikarpas Ragožis.
- Po įvairių stichinių nelaimių mūsų miškai, žvelgiant iš toliau, lyg rūta žaliuoja. Atrodo, kad jiems nepakenkė nei sausros, nei audros. Ar toks vizualinis įvaizdis atspindi realią mūsų miškų būklę? Ar galima teigti, kad ji gera?
- Vienu žodžiu sunku apibūdinti miškų būklę. Negalėčiau sakyti, nei kad ji gera, nei kad bloga. Turime 2 mln. ha miškų. 2010 m. valstybiniuose miškuose dėl vabzdžių, ligų sukėlėjų, žvėrių, abiotinių ir kitų veiksnių užregistruoti pažeidimai 58,7 tūkst. ha. Židiniai likviduoti 35,3 tūkst. ha plote, pažeistų valstybinių miškų šių metų sausio 1 d. buvo likę 23,3 tūkst. ha. Dalis pakenkimų (4,6 tūkst. ha) išnyko dėl gamtinių priežasčių. Tačiau pažeidimai būdingi ne tik valstybiniams, bet ir privatiems miškams.
- Kokie faktoriai iš minėtų pavojingiausi miškams?
- Norėčiau pradėti nuo istorijos. Užpraeitais metais ir pernai eglynuose užfiksuota daug skydamarių pažeidimų. Kodėl susidarė jų židiniai, nežinome. 2010 m. skydamariai sunaikino 258 ha eglynų.Tačiau skydamariai – dar pusė bėdos. Šie vabzdžiai tik nusilpnina egles. Bet paskui juos plūsta žievėgraužiai tipografai. Kiekvienas, kas vienaip ar kitaip susijęs su mišku, tuos žievėgraužius atsimena nuo 1994–1996 metų. Tuo laikotarpiu šie vabzdžiai buvo pažeidę gal trečdalį brandžių eglynų. Jeigu žievėgraužiai tipografai apsigyvena, medis neturi šansų išlikti. Paprastai šie vabzdžiai puola apsilpusius medžius. Bet kai jų prisiveisia labai daug, masiškai puldami jie pažeidžia ir sveikas egles.
Kitas faktorius, palankus tipografams, – tai pernykštis (rugpjūčio 8 d.) škvalas. Nuo jo labiausiai nukentėjo Alytaus, Dubravos, Kaišiadorių, Kauno, Prienų, Švenčionėlių, Trakų, Valkininkų ir Varėnos urėdijų miškai. Žievėgraužiams tipografams taip pat palankios vėjavartos ir vėjalaužos. Mes, miškininkai, labiausiai bijome, kad ateinančiais metais vėl neištiktų masinis skydamarių ir tipografų antplūdis. Likusios nesutvarkytos eglių ir pušų vėjavartos, vėjalaužos ir medžiai su patraukytomis šaknimis yra labai tinkama aplinka vabzdžiams kenkėjams daugintis.
- Bet miškininkai skelbia, kad škvalo padariniai jau likviduoti...
- Valstybinių miškų valdytojai deklaruoja, kad jau viską sutvarkė. Na, sakykime, kad taip ir yra, nors galbūt kažkur užkampiuose, sunkiai prieinamose, užmirkusiose vietose dar rastume ir nesutvarkytų vėjalaužų bei vėjavartų. O privatūs asmenys sutvarkė tikrai ne viską. Savininkų yra dvi kategorijos. Vieni gyvena netoli savo miško valdų. Jie žino, ką, kada ir kur daryti. Kiti gyvena toli nuo savo miško miestuose ar išvykę uždarbiauti į užsienį. Pastariesiems tie miškai visai nerūpi, jie net nieko apie juos nežino. Nesutvarkytos privačių miškų valdos – geriausios sąlygos susidaryti vabzdžių kenkėjų židiniams. To mes labiausiai bijome.
- Ar taikomos kokios nors priemonės žievėgraužių tipografų populiacijai mažinti?
- Pirmiausia tvarkomi škvalo padariniai ir skydamarių pažeisti medžiai, o apnikti žievėgraužių tipografų - taip pat turi būti iškertami.
- Vadinasi, škvalo padarinių likvidavimas pašalintų bene didžiausią grėsmę mūsų miškams?
- Sakykime, vėjavartas, vėjalaužas sutvarkėme. Po to mišką reikia atkurti. Pasodintus spygliuočių želdinius puls paprastieji pušiniai straubliukai. Šie vabalai taip vadinami todėl, kad jie dauginasi pušų kelmuose, o išsiritę graužia ne tik spygliuočius, bet ir kitus medžius, kokie tik papuola – pasodintus ir savaime išdygusius. Tad mums neramu, kad straubliukai gali užpulti atkurtus miškus dar ne šiais, bet kitais metais.
- Tačiau ne vien tik vabzdžiai pridaro daug žalos miškams. Miškininkai dažnai bėdoja, kad nei iš šio, nei iš to nesustabdomai nyksta uosynai.
- Uosiai pradėjo džiūti 1996–1997 metais. Kodėl džiūsta – niekas nežino. Mes nustatėme, kad uosiai nyksta nuo kelmučių. Yra tokia grybinė liga. Bet ji yra antrinė. Ši liga pribaigia medį, kuris nusilpęs dėl įvairiausių priežasčių. Mokslas jų dar neišaiškino. Buvo įvairių hipotezių pradedant 1972–1973 metų sausromis ir baigiant ozono skyle, oro tarša, Černobilio įtaka ir kitais faktoriais.
Apie 2002-2003 metus uosiai pradėjo džiūti ir visoje Europoje. Tada ir atrado grybinę ligą kaip uosių džiūvimo priežastį. Bet aš taip tvirtai neteigčiau, nes gali būti daug įvairių priežasčių. Uosių džiūvimas tęsiasi nesustabdomai. Uosynai kertami ir į jų vietą sodinamos eglės, ąžuolai, kiti medžiai. Jau galima sakyti, kad Lietuvoje uosių nebeliko. Tačiau dėl to nereikėtų pergyventi, uosis - ne pagrindinė rūšis.
- Kokiame regione sveikiausi miškai?
- Negalėčiau pasakyti. Visuose regionuose yra vienokių ar kitokių bėdų. Pavyzdžiui, Dzūkijoje nėra tipografų, bet ten dažnai pasirodo spygliagraužiai – pušiniai verpikai. Žemaitijoje daugiau žievėgraužių tipografų. Vidurio Lietuvoje, kur dominuoja lapuočiai, džiūsta uosiai.
- Kaip išvengti didesnių tipo-grafų antplūdžių - jau minėjote: reikia likviduoti škvalo padarinius ir skydamarių pakenktus medžius, o kokių priemonių imamasi prieš kitokius vabzdžius, pavyzdžiui, pušinius ir kitokių rūšių verpikus, graužiančius medžių lapus?
- 2009 m. pušinio verpiko populiacija Varėnos urėdijos Perlojos ir Zervynų girininkijų medynuose išaugo į masinio dauginimosi židinius. 2010 m. pavasarį pušinių verpikų vikšrai 4600 ha plote galėjo nugraužti 30-100 proc. pušų spyglių. Kad taip neatsitiktų, 2010 m. gegužės 9-11 d. 6380 ha plote iš lėktuvo virš medynų buvo purškiamas biologinis insekticidas „Foray 76 B“. Taip buvo likviduoti pušinių verpikų masinio dauginimosi židiniai.
Varnių regioninio parko beržynuose išplitę neporiniai verpikai šiemet gali nugraužti apie 50 proc. lapų 24 ha plote. Tačiau čia kovos priemonės su šiais kenkėjais neplanuojamos, nes šalia yra ežeras, rekreaciniai objektai, gyvenvietės, o kenkėjų židinys patenka į telmologinio draustinio teritoriją. Be to, šiemet pastebima šių kenkėjų židinio nykimo tendencija.
- Kovos su kenkėjais priemonės taikomos tik valstybiniuose miškuose ar ir privačiuose?
- Kai purškiame miškus, tai nepaisome nuosavybės. Purškiame visur, kur tik pastebėti kenkėjų židiniai. Varėnos urėdijos miškams gelbėti Aplinkos ministerija skyrė 1,2 mln. Lt. Čia reikėtų prisiminti, kad tokia suma buvo skirta ekonominiu sunkmečiu. Tai įrodymas, kad miškų būklė rūpi ir šalies Vyriausybei. Kitas miškų apsaugos (nuo gaisrų, žvėrių) priemones urėdijos organizuoja savo lėšomis.
- Ar šiemet jau vykdytos kokios nors priemonės?
- Šiemet, išskyrus paraginimus baigti tvarkyti škvalo padarinius ir skydamarių pažeistus medžius, jokių priemonių imtis nereikėjo.
- Tai gal miškininkai jau gali lengviau atsikvėpti?
- Atsipalaiduoti niekada negalima. Ypač budrūs turėtų būti miško savininkai. Mes nuoširdžiai jų prašome, kad saugotų savo miškus, patariame, kaip tai daryti, konsultuojame įvairiais klausimais. Tačiau pageidaujamų rezultatų iš jų nesulaukiame.