Drąsiai todėl, kad pasiūlyti darbą „valstybininku“ pavadintam žmogui šiandien yra tas pats, kas sovietiniais laikais paremti disidentą. A.Čaplikas įveikė baimę ir parodė, jog yra savarankiškas politikas.
Demokratiškas šis retas poelgis todėl, jog būdamas vakarietiškas liberalas, aukšto rango politikas laikosi nekaltumo prezumpcijos.
Daug kas mūsų valstybėje žodžiais skelbiasi demokratu, bet iš tikrųjų tokie nėra. Net kažkada ambicinga Demokratų partija virto valdančiųjų dvaro kambarine. Jau pasirodė A.Čapliką smerkiantys straipsniai, galbūt, priekaištų nepabijojęs politikas ir neatlaikys, bet nors ir trumpam vis tiek pademonstruota, jog demokratija kaip vertybė nėra tuščias žodis.
Netvirtai, bet jau ant vienos vinies, laikosi ir pastaraisiais metais visų pliekiamas liberalų pavadinimas. Propagandos davatkos siunta, neriasi iš kailio, bet jeigu A.Čaplikas neatsitrauks, kitais rinkimais į Seimą gali kilti prasminga ir rimta, būsimai politikų kartai, o drauge ir visa Lietuvai, labai naudinga kova. Bet svarbiausia yra tiesa, kurios mūsų valstybėje ne tik nebepaisoma, bet ir nenorima jos siekti, o rastą - girdėti.
D.Dabašinskas buvo apšmeižtas nepateikus jam nė vieno konkretaus kaltinimo fakto. Tai patvirtino ir prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Bet jau daug metų Lietuvoje veikia nuostata „o kas galėtų paneigti?“ ir jos, kaip ir prielaidų, pakanka prilipdyti etiketę bet kuriam žmogui iki gyvenimo pabaigos.
A.Čapliko poelgio kritikai taip ir nebesugebėjo nieko daugiau išpešti: pareigūnas mirgėjęs įvairiose su VSD susijusiuose skandaluose. Taip, mirgėjo istorijose, kurias kritikai, padedami už nieką neatsakingų įvairių politizuotų komisijų, patys tas istorijas ir sukūrė.
Po trylikos pažymų ir mistinių kalėjimų tyrimo fiasko apie tai jau žino visi. Tačiau, kaip būdinga visoms „naujoms“ demokratijoms, prilipdytos etiketės kabo net ir po to, kai žmonės net pamiršta, kas iš tikrųjų buvo tiriama.
D.Dabašinskas „mirgėjo“ tarp žmonių, pasiryžusių kurti Lietuvos saugumą dar tuo metu, kai daugelis dabartinių jo kritikų tupėjo krūmuose. Man kaip buvusiam VSD vadovui kalbėjimo apribojimai ir įsipareigojimai neleidžia atskleisti detalių, tačiau be D.Dabašinsko ir jo jaunos komandos VSD daug ko dabar neturėtų. Ypač tos dalies, kurios nemėgo ir nemėgsta euroatlantinei sąjungai priešingos tarnybos.
Integruojantis į mūsų valstybę ginančią sistemą D.Dabašinsko vaidmuo yra didelis. Ir ne jo vieno. D.Dabašinskas daug prisidėjo kuriant ir teisinius VSD pagrindus. Ypač Žvalgybos įstatymą. Tai, kas yra platinama viešumoje apie šio darbuotojo neigiamą vaidmenį tragiškai žuvusio V.Pociūno istorijoje, yra visiškas melas.
Dėl teisinių apribojimų viešai aiškinti tiesą, negalėjimo adekvačiai atsakyti negarbingiems, sukaustyta pareigūno situacija besinaudojantiems kritikams, visuomenėje tebesklando šmeižtas. Netiesą gali išsklaidyti tik valstybės vadovai, bet jie dėl egoistinių politinių priežasčių to nedaro. O juk daugiau niekas kitas slaptos tarnybos neteisingai apkaltinto darbuotojo apginti visuomenės akyse negali.
Taigi pareigūnas turi kantriai laukti, kol „teisuoliams“ baigsis kibirai su šiukšlėmis. Bet mūsų valstybės vadovai tik vaidina drąsuolius ir žmonių gynėjus.
Lietuvos vadovai, vaikydami lyg muses nuo savęs problemas iš vis nesidomi darbuotojų, kurie juos saugo, likimais ir netgi patys juos komplikuoja. Kas dabar galėtų aiškiai pasakyti už ką konkrečiai buvo ujamas VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Jurgelevičius? Už kelias abstrakčias žurnalistines frazes?
Prezidentė D.Grybauskaitė, nuspausdama giljotinos mygtuką, žurnalistams paaiškino taip: „Kad būtų nuleistas garas“. Ir viskas? Tai ir yra garsaus prezidentės kvietimo atsigręžti į žmogų konkreti realizacija? Labiau tai panašu į atsigrįžimą į garvežio švilpuką.
O kai D.Jurgelevičius ieškojo darbo Lietuvos strategiškai remiamoje Gruzijoje, valstybės vadovė abejingai stebėjo samprotavimus apie galimybę buvusiam pareigūnui net atimti pilietybę. Į spaudos puslapius patenka dažniausiai aukšto rango darbuotojai, o koks likimas laukia nemalonėn patekusių eilinių pareigūnų?
Galima drąsiai teigti - politikai jų net pavardžių nežino. Aš buvau pirmas ir ko gero paskutinis VSD vadovas, priėmęs patarėju buvusį tarnybos direktorių.
Daug politikų ne tik abejingi sunkiam slaptų tarnybų pareigūnų darbui, bet gali dar ir lengva ranka pastumti juos į pavojų. Kai parlamentinės išvados apie tariamus CŽV kalėjimus per žiniasklaidos agentūras apskriejo pasaulį, islamo teroristinės organizacijos įsidėmėjo nurodytas pavardes. Ką tai reiškia, nesunku suprasti.
Apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą jau mažai kas žino. Mūsų politikai, dalyvavę komisijoje, buvo įspėti nenustačius galutinės tiesos neminėti pavardžių. Tik socialdemokratai pasipriešino išvadoms. Visi kiti, pasidavė keršto ir asmeninės neapykantos VSD jausmams.
Į komisiją pateko šališki, sąskaitų suvedinėjimu alsuojantys žmonės. Jų taikiklyje atsidūrė ne tik VSD darbuotojai, bet ir jų šeimos. Tyrimo iniciatoriams į tai nusispjauti. Kas už tai atsakingas?
Pagal susiklosčiusią parlamentinių tyrimų tradiciją - visi. Kraštutiniu atveju prezidentė parodytų į Seimą, o daugelis komisijos narių - į kolektyvinę sąmonę, kurios vardu daromos ne tik nesąmonės, bet ir konkreti žala.
Liberalcentriosto A.Čapliko poelgis yra bandymas tą iš sovietų perimtą kolektyvinio pasmerkimo tradiciją nutraukti. Jei pasiseks, jei palaikys jaunimas, Lietuva gali tapti demokratine valstybe, priešingu atveju - teks drauge su A.Lukašenka svarstyti Lietuvos ateities planus.