Neapykanta alsavo per visą fotosesiją
„Žiūrėkit, kokia durnė su kepure!“ – išlindę pro sankryžoje stabtelėjusio automobilio langą šaukė jauni vyrai.
Nepraustaburniams, rėkavusiems iš sidabro spalvos automobilio, pritarė ir pro šalį ėjęs senjoras.
Žmogų papiktino trumputė fotosesija, kurios metu M.Marcinkevičiūtė demonstravo žaismingais ornamentais išpieštą švarką ir mėlynais katinais pagražintas plačias lino kelnes.
„Kodėl jūs žolę mindote? Ką čia darote? Greit nulipkite nuo žolės“, – įsistebeilijęs į ryškiaspalvius dizainerės apdarus piktinosi garbaus amžiaus ponas.
Kad nutrauktų išskirtinių drabužių demonstravimą miesto centre, senjoras iš kišenės išsitraukė kažkokį pažymėjimą ir juo mosuodamas aiškino, kad turi teisę visas gražuoles iš pievos išvaikyti.
Sukiojo pirštą apie smilkinį
M.Marcinkevičiūtė tik kvatojosi iš piktų replikų. Gimtame mieste išėjusi į gatvę apsirengusi ne kaip visi, ji dažnai būna garsiai apkalbama ar nuo praeivių gauna pylos.
Kartą, dar būdama paauglė, ji senutėlį nebenaudojamą mamos rankinuką apklijavo virvelėmis, ant labiausiai nudryžusio ploto užpylė klijų ir pribarstė saulėgrąžų, o šalia užrakto pakabino kelis ant odelės suvertus riešutus.
Tačiau toks jos kūrinys jau pačiam pirmam sutiktam praeiviui sukėlė siaubą. Žmogus gręžiojosi atgal ir sukiojo pirštą apie smilkinį.
Dabar dizainerės aprangoje nebėra labai keistų detalių. Visas jos stiliaus išskirtinumas – ryškios spalvos ir iš paveikslų ant drabužių perkelti piešiniai. Bet ir tiek užtenka, kad panevėžiečiai žiopsotų žandus nukorę ir badytų ją pirštais.
Menininkė dėl žmonių reakcijos nesuka sau galvos. Aštrios replikos jos nežeidžia, o tarsi šliūkšteli naujos energijos sukurti dar ką nors įdomaus.
Katinai persikraustė į spintą
Kūrybinių idėjų nestokojanti M.Marcinkevičiūtė savo garderobą paįvairinti teptuku ėmėsi prieš metus. Ji pradėjo ant drabužių tapyti visokius gyvius, gėles ir ornamentus.
Iki tol ji tapydavo tik aliejumi ant drobės. Pats mėgstamiausias kūrėjos personažas – keistai ištįsusio kūno katinas. Nė viename paveiksle katinas neturi tradicinio miauklio kailio.
M.Marcinkevičiūtės katinai būna raudoni, mėlyni, žali, gėlėti ar ornamentuoti. Šie katinai dabar iš drobių tarsi persikraustė į dizainerės rūbų spintą, sulindo į švarkų atlapus, suknelių palankas, sijonų šonus, bliuzelių nugaras.
Kūrėjos aksesuarai irgi savadarbiai. Iš molio ir popieriaus suverti karoliai, piešiniais dekoruoti rankinukai, spalvingomis medžiaginėmis gėlėmis puoštos skrybėlaitės.
M.Marcinkevičiūtė originaliais piešiniais dekoruoja ne tik savo, bet ir draugių apdarus.
Piešimas ant drabužių M.Marcinkevičiūtei nėra naujiena, tą ji darė dar studijuodama universitete, ir net anksčiau, mokykliniais metais. Tik anuomet menininkė naudojo audiniams nepritaikytus dažus, tad dekoras gan greit nusiplaudavo.
Piešti ant rūbų maloniau
Pernai gimtadienio proga iš draugų gavusi dovanų kuponą apsipirkti specialioje krautuvėlėje, panevėžietė iš jos grįžo nešina keliais ryškiaspalvių dažų buteliukais.
Vienas dažų buteliukas kainuoja apie 13 litų. Pradžiai reikia mažiausiai 6 skirtingų spalvų pigmento.
Pirmuoju bandymu dizainerė savo balto lino kelnes išpiešė skaisčiai raudonomis aguonomis.
Piešti ant medžiagos buvo daug maloniau, nei tapyti aliejumi. Tekstiliniai dažai nesmirdi, jiems nereikia jokių aštraus kvapo skiediklių, pakanka praskiesti vandeniu. Dirbant nebaisu išsitepti rankas, nes dažai lengvai nusiplauna.
Audinio nereikia supurkšti jokia specialia priemone, išdžiūvę jie savaime užsifiksuoja, tampa nenuplaunami.
Namų sąlygomis dekoruotus rūbus M.Marcinkevičiūtė pabandė net skalbykle plauti, jiems nieko neatsitiko.
„Nuo daugkartinio plovimo kai kurios vietos gali aptrupėti, bet jas nesunku atnaujinti“, – pasakojo Milena.
Draugėms išgražino krūvas drabužių
Išvydusios dizainerės drabužį draugės ir pažįstamos ėmė prašyti piešiniais papuošti ir jų apdarus. Merginos prisipirko švarkų ir sunešė į Milenos dirbtuves.
„Jokio piešinio iš anksto nekuriu, nedarau eskizų. Pamatau rūbą ir tą pačią akimirką šauna mintis, koks piešinys ant jo turėtų atsirasti“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo dizainerė.
Ant vienų švarkų kūrėja priraitė jos pamėgtų specifinių ornamentų, kitų šonus išpuošė senovinių kraitinių skrynių puošybos raštus primenančiais paukštukais ir tulpytėmis.
Tada draugės užsimanė linksmais piešiniais dekoruotų suknelių ir džinsų. M.Marcinkevičiūtė ant džinsų klešnių tupdė žaliaakius katinus, raitė į sraigių namelius panašius ornamentus.
Kūrybiniai eksperimentai yra jėga
„Baisiuosi, kai apsirengusios juodą suknelę ir apsiavusios tamsius batelius lietuvės moterys įsivaizduoja esančios pasipuošusios. O juk atrodo visos kaip viena, tarsi firmelės sekretorės, be individualumo, be polėkio, lyg beasmenės.
Ant tokių „juodžių“ man kartais norėtųsi raudonų dažų kibirą išpilti. Tada tikrai gražiau atrodytų“, – savo nuomonę išsako M.Marcinkevičiūtė.
Dizainerė mano, kad piešiniais ar įdomiomis detalėmis padailinti senus rūbus gali bet kuri moteris. Toms, kurios nė karto nėra piešusios, patartina popieriuje pasipaišyti eskiziukų. Neįgudusios pirmą kartą gali medžiagoje išsivedžioti figūrėlių kontūrus.
Geriausia ant drabužio piešinį komponuoti tada, kai jis vilkimas. Rūbą ištiesus ant stalo piešinys atrodo vienaip, o apsirengus – kitaip.
Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti, nesibaiminti sugadinti. Realistiniame piešinyje ir menka klaidelė būna matoma, o piešiant stilizuotai klaidą bet kada galima pataisyti, pavyzdžiui, iš gėlės padaryti saulutę.
Senų daiktų išmesti neverta
Pabodusias sukneles labai lengva atnaujinti rankdarbiais.
Galima numegzti lopą didelėmis akimis, jį prisiūti ant suknelės ir pasiuvinėti karoliukais, galima iš senų skiaučių priraukti gėlių arba spalvotas virveles supinti į kasą ir ja apvedžioti suknios ar sijono siūles.
„Prieš išmetant rūbą ar daiktą visad verta gerai pagalvoti, ar jo nebeįmanoma panaudoti. Net jei ir nenešiosit jo, papuošto savais rankdarbiais, kiek džiaugsmo teikia kūrybiniai eksperimentai!
Aš niekaip nesuprantu tų žmonių, kurie dejuoja, kad gyventi nuobodu ir nėra kas veikti. Pabandykite pripiešti visus senos lino suknelės šonus, pamatysite, kokia euforija apims“, – M.Marcinkevičiūtė ragina nebandžiusias kurti pamėginti padaryti ir tai.
Pešasi dėl kėdės su širdele
Kai viena pažįstama norėjo išmesti nubrūžintais ir apkramtytais kampais vaikišką kėdutę ir senutėlį stalelį, M.Marcinkevičiūtė pasiūlė juos prikelti naujam gyvenimui.
Sovietinių laikų vaikiškus baldus dizainerė išpiešė ryškiais gyvūnais. Ant seno medžio ji tapė akriliniais dažais, piešinius vėliau užpurškė statybiniu laku.
Tokia pat technika M.Marcinkevičiūtė restauravo namų sandėliuke rastą nutriušusią kėdę. Atnaujintą spalvotą baldą ji išvežė į sodo namelį.
Dabar širdimi ir ornamentais išdabinta kėdė yra svečių pats mėgstamiausias baldas. Būna, kad draugės susiginčija, kuriai sėsti ant išskirtinės sėdynės.