„Aljansas prarado prasmę, išsigimė, tapo JAV užsienio politikos įrankiu ir galvos skausmu”, – tokių, reikia pabrėžti, kartais ir visai pagrįstų vertinimų sulaukianti NATO vis dėlto yra patikimiausia ir ilgiausiai išsilaikiusi gynybos organizacija.
Bet kalbos apie iširimo grėsmę netyla. Negana to, jos vis garsiau skamba iš pačių svarbiausių Aljanso narių lūpų.
Tiesmuka, nusivylimo partneriais kupina ir perspėjanti praėjusią savaitę buvo JAV gynybos sekretoriaus R.Gateso kalba. NATO nares, regis, tai turėjo priversti darsyk susimąstyti, ko jos nori iš Aljanso.
Amerikos nepasitenkinimą iš dalies galima suprasti. Jų karinis, finansinis ir kitas indėlis į Aljansą yra reikšmingiausias.
Jis visada toks buvo, o po šaltojo karo tik dar labiau išaugo.
Tad amerikiečių negali neerzinti NATO narių iš Europos viltys, jog kilus krizei visi pirmiausia žiūrės, prašys arba net reikalaus, kad JAV juos apgintų.
Negali neerzinti ir europiečių pacifizmas bei smarkiai susitraukęs ir toliau sėkmingai mažėjantis gynybos biudžetas. Būtent dėl pastarosios priežasties Europos šalys nepajėgios išlaikyti operacijoms būtino pakankamo karių ir technikos skaičiaus.
Tai aiškiai parodė operacija Libijoje. Nuo vadovavimo šiai prieštaringai vertinamai karinei kampanijai gudriai nusišalinęs Vašingtonas tarsi metė iššūkį Europai: žiūrėkime, ką jūs sugebate.
Pasirodė, jog nieko įspūdingo. Europos šalims ėmė trūkti karinės technikos ir amunicijos, o europiečių operacinio vadovavimo įgūdžiai – perpus silpnesni nei karinių kampanijų užgrūdintų amerikiečių.
Todėl lyg musės zyzimas JAV prezidentui B.Obamai tikriausiai turėjo nuskambėti, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės reikalavimas, kad Vašingtonas suteiktų papildomų saugumo garantijų.
„Pažadėkite, kad tikrai mus ginsite”, – kalbėdama apie tariamas NATO raketinės gynybos skydo kūrimo grėsmes reikalavo šalies, kuri NATO išleidžia mažiausiai šalies gynybai po nykštukinio Liuksemburgo, vadovė.
Lietuvos politinių partijų susitarimo dėl 2 proc. BVP skyrimo krašto apsaugai dokumentas tiktų nebent užpakaliui nusišluostyti – pažadas niekuomet nevykdytas. O dabar jį vengiama ir net bijoma prisiminti.
Tiesa, reikėtų pripažinti, kad esame tik vienas liūdniausių ir šiaip jau liūdnos statistikos pavyzdžių. Išlaidas gynybai mažina daugelis Europos valstybių.
Netgi Jungtinė Karalystė, kadaise besididžiavusi karališkuoju laivynu, dėl lėšų stygiaus priversta supjaustyti savo laivus.
Vieni lėktuvai išardomi į dalis, kad kiti orlaiviai galėtų skraidyti. O prancūzai taupydami kariauja mokomosiomis bombomis, pagamintomis iš betono.
Ar tokios Aljanso narės galėtų apginti viena kitą?
Į tokią, regis, pagrįstą susirūpinimo gaidą vidutinis lietuvis galėtų atsakyti kitu Europoje vis dažniau skambančiu klausimu: o kas mus puls?
Dar didesnė nuostaba gali kilti dėl R.Gateso komentarų, jei įsigilinsime, dėl ko skundžiasi JAV. Kad europiečių indėlis Afganistane, Libijoje ir kitose NATO operacijose nėra pakankamas?
Bet kurių galų gynybai sukurtas Aljansas dabar imasi pasaulio policininko vaidmens pilietiniuose karuose toli nuo JAV, ypač jei namuose nesibaigė ekonomikos sunkmetis?
Nejaugi Pentagono vadovas yra tas tipiškas amerikietis ir nesuvokia, kad Europa – tai ne valstybė, o didelių ir mažų šalių žemynas? Jame kiekviena šalis turi savo užsienio politikos viziją, nebūtinai telpančią į globalios JAV pasaulio matymo vizijos rėmus.
Tokias abejones R.Gatesas galėtų atremti nesunkiai – juk patys sutikote. Nė viena Aljanso narė neprieštaravo NATO operacijoms. Bet dalyvauti nenori, skirti būtinų išteklių – taip pat.
Todėl amerikiečiai atvirai perspėja: pasitrauksime iš Europos, tvarkykitės kaip norite ir rūpinkitės savo saugumu patys.
Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Rusija visaip mėgino sugriauti NATO. Dabar, atrodo, nereikia nė Kremliaus rankos – NATO gali irti iš vidaus. Juolab kad klausimas „O kas mus puls?” miniai skamba itin patraukliai.
Nematydami priešų žmonės dažniausiai nesiklauso argumentų, kad gynybai reikia ruoštis ne kilus krizei, o iš anksto.
Duosiu šimtinę tam pranašui, kuris įrodys, jog ateityje nebebus konfliktų. Kas galėtų tai pranašauti? Kas žino, kur ir kokių konfliktų gali kilti ateityje? Tuomet ruoštis bus per vėlu. O juk seniai žinoma tiesa, kad „nepamaitinus savo kariuomenės gali tekti šerti svetimą”.
Kolektyvinės gynybos principui Lietuvoje ir daugelyje NATO narių tiesiog nėra alternatyvų. Bet nesinorėtų visko baigti niūria gaida. Antai šią savaitę džiugesnių žinių teko išgirsti netikėtoje vietoje – Seime.
Užsienio reikalų komitetas siūlė didinti išlaidas gynybai. Drąsus, nepopuliarus ir turbūt beviltiškas pasiūlymas, kuris nebus įgyvendintas dar kurį laiką.
Tačiau ne tik argumentuotai kalbėti apie tai, bet ir strategiškai ruoštis ateičiai būtina. To visuomet trūko Lietuvoje. Regis, ėmė trūkti ir kitose Europos šalyse.
Nenorinčiųjų Aljansas neprivers nieko daryti. Bet išaušus lemtingai dienai ir negins.