K.Girnius išties kaip kokios geležinės racionalaus dalykiškumo girnos sumala į miltus išsakytus filosofo argumentas. Nesunku pastebėti, jog apžvalgininkas apeliuoja į didelės dalies žmonių išankstinį neigiamą nusistatymą prieš graudulingus inteligentų, ypač filosofinio pobūdžio pamąstymus, pats bando sustiprinti tokį tautos (ar minios) pasibodėjimą neva sentimentaliu seilėjimusi, siekia aktualizuoti pasąmoninį minios nusiteikimą. Žurnalistas čia labai akivaizdžiai jaučiasi padėties šeimininku, mėgaujasi, net galima sakyti, svaiginasi beribiu savo teisumu. Tačiau ar iš tiesų žurnalistas yra toks vienpusiškai teisus kaip pats yra įtikėjęs savo išsakytais kontrargumentais.
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, K.Girnius efektingai ir drauge teisingai primena, jog rašytojas visų pirma privalo rašyti, muzikantas – muzikuoti, taigi kiekvienas triūsti jam likimo patikėtoje sferoje, įvertinant savosios kompetencijos ribų.
Šitaip pakreipus diskusiją, filosofo antai išsakytas nerimas dėl to, jog inteligento žodis nepasiekia tautos, išties tampa panašus į nepamatuotas pretenzijas, įpareigoja dar kartą prisiminti kompetencijos prezumpciją. Pats apžvalgininkas tarp kitų pateikia dar ir tokį pavyzdį, esą S.Parulskis yra įdomus rašytojas, tačiau jo nuomonė apie emigraciją negali būti nei įdomi, nei reikšminga, nei vertinga.
Tiesą sakant, tikrai nesuprantu to, kodėl šio rašytojo, įgudusio žodžio meistro ir netrivialiai mąstančio žmogaus nuomonė minimu klausimu iš anksto yra užginčijama, dar daugiau – ginčijama net teisė tokią nuomonę turėti, tarkime, humanitarinių užmojų arba kūrybinės profesijos žmogui. Leiskite šįkart būti banaliu iki galo pareiškiant, jog man, pavyzdžiui, Parulskio požiūris dėl tautą ištikusios katastrofos yra nepalyginamai reikšmingesnis nei kokio nors kretino valstybės tarnyboje, įsidarbinusio čia per pažintis, daug vertingesnis nei, tarkime, nusususios politinių partijų aplinkos kokio nors veikėjo sapalionės.
Taigi rašytojas privalo rašyti, muzikantas – muzikuoti, filosofas skelbti mokymą nutolusiame nuo visuomenės reikalų ratelyje, įsteigtame filosofijos gete, o politikas yra pašauktas valdyti (sic!).
Tokia yra akivaizdi kaip dramblys ankštame narve K.Girniaus straipsnio potekstė. Tačiau kaip tik čia ir išaiškėja visas šio straipsnio ydingumas ir melagingumas, kurį noriu paryškinti sekančiais toliau klausimais. Kokia kompetencija politikui suteikia teisę valdyti, organizuoti žmones, pergyventi dėl bendruomenės reikalų, kurti koncepcijas, puoselėti vizijas.? Ar sakote, jeigu kalbame apie Seimo sudėtį, jog tokią teisę 141 atstovui suteikia rinkėjai? Tačiau kaip gali nekompetentingi visuomenės reikalų tvarkyme rinkėjai, tarp kurių pasitaiko rašytojai, muzikantai, teatralai ir kitokie neaiškaus statuso žmonės, išrinkti kompetentingus politikus? Kas atsakys į šį hamletišką kompetencijos klausimą?
Nemanau, jog ir pats K.Girnius užsispyręs tvirtintų, jog teisę būti išrinktam į Seimą suteikia ekonomisto ar panašus išsilavinimas. Jeigu visi 141 Seimo nariai būtų ekonomistais, tai, kaip atrodo, nesveika būtų pačiai ekonomikai.
K.Girniaus pamąstymai suteikia pretekstą pakalbėti apie nuskirtą likimo žmogui užduotį visuomenėje, apie vadinamąjį socialinį vaidmenį. Kaip visi gerai žinome, dažnai žmogus suauga su savo socialiniu vaidmeniu, funkcijos kaukei priaugant prie veido tampa profesijos išsigimėliu. Kaip kažkas yra taikliai pastebėjęs, blogiausia, kas čia gali atsitikti, vis tik yra tai, jog galop ir pasaulį pradedame matyti tos kaukės akimis.
Kalbėti apie tokią kaukės situaciją, aptariant politinės kompetencijos klausimą, esame įpareigoti liūdnos mūsų reikalų padėties, kai pati Lietuvos valstybė su augančiu pagreičiu vis labiau tampa kauke, kai, politikoje praradus tikrovės jausmą, kuriama valstybė - simuliakras.
Simptomiška, jog komentuodami prezidentės pranešimą keletas Lietuvoje žinomų apžvalgininkų (neminėsiu pavardžių, nes – neduokdie – galiu būti įtartas noru prisiplakti) atkreipė dėmesį į tai, ką galime pavadinti simuliakro trajektorijomis, ūmine politinės simuliacijos kristalizacija.
Vienas išsakė savo įspūdį, jog šalies vadovė ne tiek vadovauja ar valdo, kiek vaidina valdovę (tarkime, Dalią Rūsčiąją), kitas savo ruožtu pastebi, jog prezidentės veiksmus vis dažniau apsprendžia anosios narciziška meilė savo atvaizdui, įsipareigojimas veikti taip kaip lemia reitingų karalienės kaukė.
Tokiu atveju, žinoma, reikia apsimesti, jog tokie tautos išlikimui svarbiausi klausimai kaip kraštutinę ribą pasiekusi emigracija ir panašūs dalykai paprasčiausiai neegzistuoja, nukreipiant dėmesį į savitikslį gestų efektingumą. Iš tiesų, visa tai primena užsitęsusią pjesę teatre, kai žiūrovai spjaudydamiesi vienas po kito palieka salę -salė tuštėja, tačiau spektaklis tęsiasi, aktoriai įsijautę mėgaujasi vaidmenimis.
Apie Lietuvos valstybės kaip simuliakro būsena buvo pretekstas kalbėti jau tada, kai TV personažų kompanija, vadovaujama A.Valinsko, tapo parlamentine partija. Kita vertus, šiandien, kaip atrodo, yra proga pastebėti, jog nėra tokio Valinsko, už kurį neatsirastų dar didesnio Valinsko.
Trumpai tariant, minėtų „nekompetentingų“ politikoje profesijų žmonės gali padėti ir kitiems, visų pirma, patiems rodant gerą pavyzdį, sugrįžti į tikrovę, į ikikaukinę būklę ar postkaukinę būseną. Ką tai reiškia? Jeigu bus proga, apie tai plačiau pakalbėsime kitą kartą.