Kirgizė sostinėje dirba matematikos mokytoja privačioje mokykloje. Ten matematiką ji dėsto anglų kalba.
„Pažinojau Vilniuje dirbantį iš Kirgizijos kilusį mokyklos direktorių ir jo žmoną, turėjome bendrų draugų. Jie kaip tik ieškojo mokytojos, kuri čia galėtų vaikus mokyti matematikos anglų kalba. Pagalvojau ir sutikau atvykti. Tai – geras netikėtumas”, – sakė A.Shaseitova.
– Kodėl nusprendėte išvykti iš savo gimtinės? – pasiteiravo „Sostinė” A.Shaseitovos.
– Anksčiau studijavau Turkijoje ir gyvenau ten septynerius metus. Pripratau prie gyvenimo užsienyje, todėl po mokslų Turkijoje grįžusi į gimtinę ir kurį laiką padirbėjusi mokytoja nusprendžiau vėl išvykti.
Norėjau pamatyti skirtingas kultūras, patirti nuotykių. Labiausiai norėjau važiuoti į šalį, kurioje kalbama angliškai, kad galėčiau laisvai bendrauti. Lietuva – ne angliškai kalbanti šalis, tačiau dėl kalbos nėra problemų.
Jaunesni žmonės čia puikiai kalba angliškai, o vyresni – rusiškai. Moku ir anglų, ir rusų kalbas, todėl susišnekėti man nėra sunku. Be to, mokausi ir lietuvių kalbos.
– Ar vilniečiai daug žino apie Kirgiziją?
– Manęs čia dažniausiai klausia, ar aš iš Japonijos arba Korėjos. Kai pasakau, kad esu iš Kirgizijos, žmonės teigia, kad žino mano šalį. Ypač daug apie Kirgiziją žino vyresni žmonės.
Pernai, kai Kirgizijoje buvo politinė krizė, žmonės netgi autobusuose arba taksi automobiliuose, kai pasakydavau, iš kur esu, klausinėdavo apie situaciją.
Su jais galėdavau diskutuoti apie Kirgizijos politiką, ekonomiką, netgi kultūrą.
– Kaip sekėsi prisitaikyti Vilniuje?
– Per pirmąsias savaites užsiėmiau praktiniais reikalais – tvarkiausi dokumentus, aiškinausi, kur yra turgavietės ir prekybos centrai, kokie autobusai, troleibusai kur važiuoja, apžiūrėjau turistų lankomas vietas.
Vilnius man pasirodė mažas, bet švarus, jaukus, tylus ir gražus miestas. Man patinka, kad čia daug žalumos. Apsigyvenau Karoliniškėse. Pastebėjau, kad miesto centre daugiau jaunimo, o atokiau esančiuose rajonuose sutinku nemažai senų žmonių.
Bet man įdomu, kad savo rajone galiu prisėsti ant suoliuko ir pasišnekėti su vyresniais žmonėmis. Nors žmonės nesišypso, tereikia pirmą žingsnį žengti pačiai, ir viskas būna gerai.
– Ko jums Vilniuje labiausiai trūksta?
– Man čia trūksta maisto įvairovės. Daržovių randu tokių pat kaip Kirgizijoje, tik jų skonis kartais skiriasi. Mano šalyje daržovės natūralesnio skonio.
Iš lietuviškų patiekalų labai mėgstu tik blynus ir šaltibarščius. Šaltibarščius gaminu ir pati. Kai pirmą kartą aš paragavau šaltibarščių, iš karto supratau, iš ko jie pagaminti. Tereikėjo, kad draugai patartų, kokį kefyrą pirkti. Vasarą šaltibarščius su draugais ruošiame dažnai.
– Gal skanesnio maisto randate sostinės turgavietėse?
– Produktų perku ir turgavietėse.
Vilniuje turgaus prekeiviai santūresni, jie nešūkauja, nekviečia prieiti ir ką nors pirkti. Tačiau su jais negali ir derėtis. Jeigu parašyta, kad daržovės kainuoja 5 litus, jie jas už tiek ir parduos.
Gaila, kad prekeiviai nesidera, neįdomu pirkti. Aš pripratusi prie Kirgizijos turgaviečių, kur gali derėtis į valias.