Švč. Trejybės slėpinys išganymo istorijoje buvo apreiškiamas palengva, etapais. Senajame Testamente Išrinktoji Tauta tikėjo vieną Dievą ir būtent ši ypatybė – monoteizmas – skyrė Izraelio tautą nuo visų kitų tautų. Atėjęs į pasaulį Kristus kalbėjo apie savo dangiškąjį Tėvą ir glaudų ryšį su juo, tačiau buvo žydų nesuprastas ir atmestas, nes, anot jų, „būdamas žmogumi, dėjosi Dievu“ (plg. Jn 10, 33). Po Kristaus mirties, Prisikėlimo ir Dangun Žengimo, nuo Tėvo ir Sūnaus į žemę buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kuri ir toliau veda bei pašventina Dievo Tautą. Būtent Sekminių dieną, kuomet Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, Švč. Trėjybė buvo apreikšta žmonijai savo pilnatvėje.
Krikščionys, kaip Naujoji Dievo Tauta, būdami paženklinti Šventosios Dvasios jėga ir drąsa, tiki Trejybėje vieną Dievą, vardan Trejybės pradeda visas savo maldas, priima sakramentus. Tačiau suvokti Trejybės paslapties iki pat gelmių neįmanoma jau vien dėl to, kad Dievas yra daug didesnis nei mūsų žmogiškasis suvokimas. Bet tai visai nereiškia, kad neturime stengtis suvokti, ieškoti išaiškinimo, kad bent iš dalies prisiartintume ir prisiliestume prie šio slėpinio.
Vienas iš Trejybės slėpinio išaiškinimų yra Meilė. Šv. Raštas ir Bažnyčia nepailstamai kartoja, kad Dievas yra Meilė. Iš savo žmogiškosios patirties žinome, jog tam, kad kiltų meilė, būtini bent du asmenys. Mylime ką nors kitą. Ir čia galėtume klausti: o kaip yra su Dievu? Jis yra pati Meilė, tačiau ką myli? Žinome ir tikime, kad Dievas myli žmogų, tačiau žmogus buvo sukurtas tam tikru istorijos momentu, o Dievas buvo visuomet. Ar Dievas tapo Meile, kuomet sukūrė žmogų? Ne, Dievas visuomet buvo Meilė. Galbūt mylėjo save? Bet tai būtų labiau savimeilė, kuri mažai ką bendro turi su tikrąja meile. Taigi, ką mylėjo Dievas, kai nebuvo žmonių, nebuvo pasaulio, išvis nieko nebuvo? Čia vienintelis atsakymas gali būti kaip tik Trejybė.
Dieviškieji asmenys sudaro nedalomą vienybę, tačiau lieka skirtingi. O tas ryšys, kuris juos jungia, yra ne kas kita kaip tobula, skaisti, amžina Meilė. Būtent ja Dievas panorėjo pasidalyti su savo sukurtu žmogumi. Vėliau, to paties motyvo vedamas, pasiklydusią žmoniją nutarė išlaisvinti iš nuodėmės ir blogio vergijos. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą,“ – girdime šios dienos Evangelijoje. Būtent šia meile Dievas trokšta dalytis su mumis ir šiandien.
Trejybės slėpinys – tai Meilės slėpinys. Stenkimės įžvelgti tą tobulą ir nesunaikinamą ryšį, vienijantį dieviškuosius Asmenis, ir mokykimės šios ištikimos bei pasiaukojančios meilės, nes būtent jos praktikavimas leidžia mums patirti Kristaus įvykdytą Išganymą ir sujungia mus su Tuo, kuris, būdamas slėpiningas, dėl mūsų tapo artimas.
***
Andžejus Šuškevičius yra Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo parapijos kunigas.