Ateinantį ketvirtadienį Visuotinė Bažnyčia švęs Dievo kūno iškilmes. Šios iškilmės, kurių metu susitelkiame į Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį, neatsitiktinai yra švenčiamos tuoj po švč. Trejybės sekmadienio. Bažnyčios liturgija kviečia mus dar karta permąstyti mūsų tikėjimo ašį – trejybinio Dievo suartėjimą su žmogaus prigimti. Liturginis laikas po Sekminių - kuomet buvo pilnatviškai patirta Velykinio slėpinio vienovė – dar labiau atskleidžia Dievo didybę Amžinybėje ir Jo didybės pasireiškimą mūsų laikinybėje.
Įžangos giesmėje Psalmininkas teigia faktą, kad Dievui ištikima tauta yra pasotinta grūdų riebalais ir uolos medumi. Liturginė Dievo kūno iškilmių prasmė leidžia mums suvokti šio teksto prasmę: įskiepyti į mistinį Kristaus Kūną esame pasotinami Kristaus kūno ir krauju. Taigi grūdų riebumas ir uolos medus yra poetiniai Šventojo Rašto simboliai, kurie perteikia žmogiškosios prigimties susilietimo su Dievo Dvasia per Kristaus kūną ir kraują sotybę.
Pabandykime suvokti vieno iš psalmėje minimo „uolos medaus“ simbolio dvasinę prasmę. Pasitelkime Bažnyčios Tėvų mums įduotas Šventojo Rašto supratimo būdus.
„Uola“ – itin reikšmingas žodis tikėjimo tradicijoje. Senasis Testamentas mums atpasakoja su uola susijusį Mozės atliktą stebuklą. Kelionės dykumos metu Dievu silpnai pasitikinti, išsekusi ir ištroškusi žydų gentis sukelia maištą. Tuomet Mozė, pasitaręs su Dievu, savo lazda trenkia į uolą ir iš ten ištrykšta vanduo.
„Mozė šaukėsi VIEŠPATIES ir sakė: „Ką aš turiu daryti su šia tauta? Dar truputį, ir jie ims mane akmenimis mušti“. O VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik ir atsistok prieš žmones. Pasiimk su savimi keletą Izraelio seniūnų, laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į Nilą, ir eik. Tikėk manimi, aš stovėsiu ten prieš tave ant uolos prie Horebo. Suduok į uolą, ir ištekės iš jos vanduo žmonėms atsigerti“. Mozė Izraelio seniūnų akivaizdoje taip ir padarė. Jis pavadino tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraeliečiai barėsi ir mėgino VIEŠPATĮ, sakydami: „Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17,4-7)
Netikinčiai tautai Mozė atsako tikėjimu ir iš uolos trykštančiu gaiviu vandeniu. Perkeltine prasme, Mozės tikėjimas atgaivino tikinčiuosius.
Kitą svarbią uolos nuorodą randame Naujajame Testamente. Čia Viešpats „uola“ pavadina Petrą:
„Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,16-18)
Apaštalų bendruomenės vadas Petras yra skelbiamas palaimintu būtent dėl to, kad jam Tėvas apreiškė Tiesą apie Kristaus tapatybę. Jėzus Kristus yra ne šiaip žmogus, bet antrasis švč. Trejybės asmuo. Būtent todėl Petras yra Uola, ant kurio yra pastatytas Bažnyčios tikėjimas, tikėjimas Įsikūnijimo tiesa. Dievas iš tiesų tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, ir pasiliko su mumis švč. Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalais, idant mes taptume viena su Juo asmeniu. Petro tikėjimas yra tiltas į žmones pašventinančios Dievo prigimties artumą. Iš Petro tikėjimo Dievo Sūnaus įsikūnijimu trykšta Dievo Dvasios medus.
Žinia, Šventojo Rašto - abiejų Testamentų – autorius yra ta pati Šventoji Dvasia. Pasiremdami šiuo Šventojo Rašto dvasinės vienovės principu čia sugretinome kelias Rašto vietas, kad suprastume „uolos“ simbolio dvasinę reikšmę. „Uola“ simbolizuoja įsikūnijusį Dievo Sūnų. O Mozės smūgis į šią uolą simbolizuoja tvirtą, paties Dievo įkvėptą tikėjimo aktą.
Vadinasi tikėjimo aktas Dievo kūnu atveria mums vartus į Kristaus kūne glūdinčią Šventąją Dvasią.
Tereikia pranokti žmogiškąjį ribotumą ir tikėjimu priimti Jo Įsikūnijimą kaip mums savą dovaną. Šis aktas tuo pačiu įveikia mumyse įsisiautusį ir prieš Dievą sukilusį žmogiškumą ir pagirdo Dvasios atgaiva.
Žinia, tokio tikėjimo ir ieško Viešpats. Tikėjimas veržiasi prie Įsikūnijusio širdies gelmėje glūdinčių Dvasios šaltinių. Tik stiprus tikėjimas įgalina visavertiškai dalyvauti šv. Mišiose, kur duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju.
Apsiginkluokime Petro tikėjimu ir įnirtingai belskimės į Dvasios vartus.