Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi „Hitachi” korporacijos prezidentas H.Nakanishi. Šią turėtų atvykti kitos milžinės – „Westinghouse Electric Company” vadovai.
Abi bendrovės pasiryžusios varžytis dėl teisės tapti naujosios Visagino atominės elektrinės strateginėmis investuotojomis. Taigi nors jokie susitarimai dar nepasirašyti, ko gero, jau galima teigti, kad šis projektas iš miražo virsta realybe.
Abejojusieji, ar po LEO LT išardymo A.Kubiliaus komanda sugebės įgyvendinti strateginiu skelbtą uždavinį, kad nauja atominė elektrinė Lietuvoje būtų pastatyta, matyt, turės pripažinti buvę neteisūs.
Laiminga istorijos pabaiga? Man regis – tik pradžia.
O ar pabaiga bus laiminga, sunku net spėlioti. Mat į pagrindinį klausimą ir toliau lieka neatsakyta.
Maža to, dėl to negirdėti netgi jokių diskusijų. Nors visuomenė ne tik turi teisę, bet ir privalo žinoti vieną paprastą dalyką: ar iš tiesų Lietuvai naujos atominės elektrinės reikia ir kokią ji duos naudą mūsų šaliai?
Tiesa, premjeras A.Kubilius tikina, kad sutartis su bet kuria iš dviejų minėtų besivaržančių bendrovių bus naudinga Lietuvai.
Vyriausybės vadovas netgi visai įtikinamai aiškina, jog kokių nors nenaudingų sutarties detalių šį kartą negalės būti jau vien dėl to, kad projekte dalyvaus ne vien Lietuva, bet ir Lenkija, Estija ir Latvija. Ir visos jos, žinoma, norės, kad projektas būtų saugus ir ekonomiškai naudingas.
Premjeras teisus ir dėl to, kad derybos dėl tokių projektų kaip atominės elektrinės statyba vykdomos „laikantis tam tikrų tarptautinių konfidencialumo taisyklių”.
Ir vis dėlto atsakymų reikia dabar. Jau vien todėl, kad būtent paskui konservatorius velkasi „Williams” šešėlis.
Kažin ar atsitiktinai net prezidentė D.Grybauskaitė dar gegužę buvo pareiškusi, jog ji nenorėtų, kad „kartotųsi antra „Williams” istorija.
Tačiau svarbu ne vien tai. Ne mažiau pavojinga, kad pats naujos atominės elektrinės statybos projektas Lietuvoje jau kelerius metus apgaubtas kažkokia mistika. Mat jis kažkodėl pateikiamas kaip Lietuvos energetinės nepriklausomybės pamatas.
Bet juk energetinei Lietuvos nepriklausomybei elektros energijos srityje svarbi ne tiek nauja atominė elektrinė ar kuris nors kitas elektros energijos gamybos šaltinis. Daug svarbiau, kad mūsų šalis neliktų energetine sala Europos Sąjungoje. Taigi svarbiausios yra elektros jungtys su Švedija ir Lenkija.
Tad kas gi Lietuvai yra naujos atominės elektrinės statyba?
Tiksliausia turbūt būtų sakyti, kad tai – tiesiog komercinis projektas siekiant panaudoti esamą Ignalinos atominės elektrinės infrastruktūrą.
Tačiau tai – ne eilinė investicija. Ir ne vien todėl, kad kainuos milijardus. Juk nauja atominė elektrinė turės vienokį ar kitokį poveikį visam Lietuvos ūkiui.
O tokiu atveju dar prieš imantis šio projekto būtina žinoti ne tik kokia gali būti būsimosios elektrinės gaminamos elektros energijos kaina ir ar ją pastačiusi Lietuva nedarys kokių nors kliūčių konkurencijai elektros energijos rinkoje.
Neužtektų žinoti net to, ar sutarties nelydi kokie nors papildomi Lietuvos įsipareigojimai investuotojui, kurie, kaip „Williams” atveju, gali būti labiausiai nenaudingi mūsų šaliai ar tiesiog vartotojams.
Būtina tiksliai apskaičiuoti ir visuomenei aiškiai pateikti tai, ką Lietuvos banko atstovas ekonomistas R.Kuodis jau daug metų viešai įvardija kaip „kaštų ir naudos analizę”.
O tai ypač svarbu dabar, kai sprogimai Fukušimos atominėje elektrinėje vėl atkreipė dėmesį į šios energetikos srities saugumo problemas. Todėl šį kartą turbūt reikėtų kalbėti ne vien apie sąnaudų ir naudos, bet ir apie rizikos analizę.
Ar kas nors visa tai yra girdėjęs?