V.Šeštokui tai antroji santuoka, O.Martinaitytė iki šiol šeimos neturėjo.
Jaunavedžiai netrukus turės progą švęsti dar vieną džiugų įvykį kūdikio krikštynas pora gandrų sulauks jau rugpjūtį.
Galvą puošė rūtos
Į Panevėžio rajono civilinės metrikacijos skyrių V.Šeštokas ir O.Martinaitytė atvyko lydimi negausaus būrelio giminaičių.
Nuotaka vilkėjo baltą apdarą, segėjo nuometą, plaukus puošė rūtų šakelė. Rankose ji nešėsi baltų rožių puokštę, perrištą raudonu kaspinėliu. Jaunikis vilkėjo juodą kostiumą. Už švarko atlapo puikavosi baltas gėlės žiedas.
Palydą sudarė dvi V.Šeštoko dukros ir sūnus bei sūnėnas. Liudininkais pabuvo O.Martinaitytės jaunesnioji sesuo Rigita Staponkienė su vyru Artūru.
Pora aukso žiedus sumainė ne tik metrikacijos skyriuje, bet ir Vadoklių bažnyčioje.
Norės ir daugiau vaikų
Žengdami į metrikacijos salę jaunavedžiai atrodė laimingi.
O.Martinaitytė sakė, kad pagal skelbimą surastas vyras patenkino jos lūkesčius, tekėti už gausų vaikų būrį turinčio našlio jai nebaugu. Pati mergina yra kilusi iš 7 vaikų šeimos.
Per kelis kartu praleistus mėnesius neišryškėję jokie neigiami V.Šeštoko charakterio bruožai. Su penkiomis vyro atžalomis vargo nesą, vaikai būsimą pamotę priėmė draugiškai.
Kai O.Martinaitytė atėjo į gausią šeimą, mažiausiajam vaikui buvo 8 mėnesiai. Vyresnieji 5erių, 7erių, 10ies ir 11os metų vaikai nuo pirmos dienos merginą ėmę šaukti vardu Oksana, taip ją vadina ir dabar. Mažylis kol kas pamotės niekaip nevadina, o kai nori dėmesio, pribėgęs tiesia rankutes ir prašosi pakeliamas.
Paklausus, kiek bendrų vaikų pora planuoja turėti, V.Šeštoko sūnėnas pajuokavo, kad reikėtų mažiausiai dar bent penkių. O.Martinaitytė į tai reagavo šypsena. Daugiavaikėje šeimoje augęs V.Šeštokas spartaus šeimos gausėjimo nesipurtė.
„Oksana sako: ir taip sočiai vaikų turi, kam tau naujų reikia? O man tai vaikai ne problema, galėtų jų ir daugiau būti. Kol sveikatos bus, duonai ir rūbams uždirbsiu“, kalbėjo ūkininkas.
Kelis mėnesius vargo vienas
„Panevėžio rytas“ jau rašė, kaip našliu likęs V.Šeštokas per pažinčių skelbimus ieškojo žmonos.
V.Šeštoko žmona iš gyvenimo pasitraukė užpraėjusį rudenį, kai mažiausiajam vaikui tebuvo 3 mėnesiai.
Per žiemą keturis vyresniuosius ir kūdikį ūkininkas augino pats vienas. Nors vyras gyveno tame pačiame name su velionės žmonos gimine uošviene, svainiu ir svaine, vaikų prižiūrėti jie negali yra ligoti.
V.Šeštokas skaitė knygas apie vaikų auginimą ir tas žinias taikė praktikoje. Mažasis augo be kaprizų, nesirgo. Vyresnieji save prisižiūrėjo patys, mergaitės mokėjo nesudėtingų valgių pasigaminti, net sausainių su elektrine vafline išsikepti.
Prie gyvulių ir ūkio technikos remonto vyras puldavo tuomet, kai kūdikis užmigdavo. Daug darbų jis nudirbdavo naktį.
Atėjus pavasariui V.Šeštokas ėmė dairytis naujos žmonos.
„Darbymetis artėja, sėja, ropinėjančio vaiko jau vieno nebepaliksi, verkiant namie reikia moters“, tada sakė ūkininkas.
Paklausus, kas sunkiausia vienam auginant būrį vaikų, V.Šeštokas paatviravo, kad su viskuo kuo puikausiai susitvarko, tik štai šeimos garderobas jam džiunglės. Skalbti, lyginti ar drabužius išrūšiuoti jam prireikia daugiau laiko nei remontuojant techniką ar ariant laukus.
Patikusiąją išsivežė iš karto
Į pažinčių skyrelyje atsiradusį ūkininko skelbimą sureagavo nemažas būrys moterų. Dalį jų V.Šeštokas iš karto išbrokavo, mat pretendentės į drauges pageidavo tik neįpareigojančių santykių.
Našlys kandidatei į žmonas didelių reikalavimų nekėlė, norėjo tik, kad ši mylėtų vaikus ir nebūtų liūdna.
Kad nesitrukdytų darbai, apvažiuoti visoms merginoms ir moterims, atsiliepusioms į skelbimą, vyras paskyrė vieną dieną.
O.Martinaitytė nebuvo pirmoji kandidatė, kuriai tą dieną ūkininkas paskyrė pasimatymą. Prieš atvažiuodamas pas ją vyriškis jau buvo susitikęs su kitomis moterimis. Tačiau peržengęs O.Martinaitytės tėvų namų slenkstį, našlys niekur daugiau nebevažiavo, pas merginą prabuvo iki vėlaus vakaro.
Su patikusia panele V.Šeštokas ketino kurį laiką padraugauti iki ją parsivežant namo, tačiau O.Martinaitytės artimieji pasiūlė merginą vežtis iš karto: ši susikrovė lagaminą ir išvyko į V.Šeštoko ūkį.
Abi motinos skubino spręsti
V.Šeštokas šiek tiek nerimavo, kaip naują gyventoją sutiks velionės žmonos giminaičiai. Bet bėdos nebuvo, ramaus būdo naujokė jau kitą dieną su vyriškio uošve ėjo melžti karvių, dalijosi kitus ūkio darbus.
Santykių pradžiai būdingos romantikos poros gyvenime irgi buvo. Išvažiavęs į laukus arti V.Šeštokas mobiliuoju telefonu draugei rašydavo žinutes, ši jam atsakydavo. Tokiu būdu jie pasikalbėjo ir apie meilę, ir apie savo lūkesčius.
Nerūkantis, negeriantis ir sveiką gyvenimo būdą pripažįstantis ūkininkas norėjo, kad ir kandidatė į žmonas elgtųsi panašiai. V.Šeštokas pasidžiaugė, kad pavyko gražiuoju Oksaną įtikinti mesti rūkyti.
Vienuolika metų jaunesnės merginos V.Šeštokas neketino iš karto vesti, norėjo su ja kartu praleisti žiemą, pažiūrėti, kaip seksis sugyventi ilgais šaltais vakarais dideliame būryje žmonių.
Labiausiai vyras bijojo, kad naujos draugės neapniktų liūdesio priepuoliai, kad nebūtų pikta ir rėksnė.
Pavasarį V.Šeštokas ėmė O.Martinaitytę kalbinti tuoktis, bet ji kurį laiką aiškaus atsakymo nedavė, vis tarsteldavo, kad gerai ir taip.
O.Martinaitytę tekėti už daugiavaikio našlio ėmė skatinti ir kartu gyvenanti mirusios jo žmonos motina. Įteisinti santykius merginai patarė ir jos pačios motina.
Kėsinosi sugriauti palapinę
Antroms savo vestuvėms ūkininkas išleido 3500 litų. Daugiausiai kainavo maistas, jam V.Šeštokas atseikėjo 2 tūkstančius litų, dar 700 litų kainavo žiedai.
„Aš labai mėgstu saldumynus, tai saldumynų daugiausiai ir pirkom“, apie švenčių biudžeto paskirstymą kalbėjo jis.
Iš pradžių V.Šeštokas vestuves kelti ketino kaimo kavinėje, bet vėliau persigalvojo ir stalus puotai nusprendė sustatyti namų kieme. Kad dalyvių nesulytų, iš vakaro jaunikis prie namo sukalė stoginę.
Ją statant būta konflikto su buvusia uošviene. Pamačiusi kasamas duobes ir į jas statomus medinius ramsčius, senoji pasipriešino. Jaunikiui teko kantriai aiškinti, kad pavėsinė bus laikina.
Vėliau moteriškė nurimo, vestuvių rytą gražiai pasipuošė ir mielai bendravo su svečiais.
Kol vyko tuoktuvių ceremonija, stalus sustatė, padengė ir valgius sudėliojo V.Šeštoko seserys ir brolienės.
Teko įrodinėti kunigui
Vestuviniai apdarai kainavo nedaug. Kostiumo vyrui pirkti neprireikė, puotai tiko jo pirmoms vestuvėms prieš 15 metų pirktasis rūbas.
Už nuotakos suknelę vyras tesumokėjo 120 litų. Ją pora aptiko atsitiktinai. Važiavo abu į Miežiškius pas kunigą pasiimti krikšto dokumentų, eidami per miestelį bažnyčios link pro dėvėtų drabužių parduotuvę vitrinoje išvydo nuomoti skirtos šventinės aprangos.
„Tai, kaip suknelę radom, aš Oksanai primenu kaip pavyzdį, kaip mus Dievas veda. Ji nerimavo, kur pakitusiai figūrai rūbą gaus, o Dievas viskuo pasirūpino“, aiškino jaunavedys.
Įsigytą suknią teko nešti pas siuvėją truputį pataisyti. Ta pati siuvėja iš nupirkto tiulio gabalo padarė ir nuometą.
Vestuvių dieną O.Martinaitytė džiaugėsi, kad vyro išrinkta suknelė graži.
Prakalbęs apie krikšto dokumentus V.Šeštokas prisiminė, kaip kunigui teko įrodinėti, kad jis Valdas Šeštokas ir 1973 metų rugpjūčio 23 dieną Miežiškių bažnyčioje krikštytas Valentinas Strioga yra vienas ir tas pats asmuo.
„Mama buvo netekėjusi, mane įregistravo mergautine pavarde, užtat taip ir išėjo. O vietoje Valdo vardo kunigas, matyt, savo nuožiūra įrašė šventesnį, Valentino. Ir dar klaidų bažnytinėje knygoje pridaryta buvo, parašyta, kad krikštytas rugpjūčio 23, o gimęs rugsėjo 17“, atviravo V.Šeštokas.
Už tūkstantį pagrotų ir pats
Muzikantų ūkininkas nesamdė. Likus savaitei iki vestuvių paskambino grojantiems vestuvėse pagal skelbimą. Atsiliepęs vyras V.Šeštoką ėmė mokyti, kad tokiai šventei muzikantus užsisakyti reikia prieš pusmetį.
„Man nepatiko, kad gyventi moko. Paklausė, kiek mokėčiau už grojimą. Pasakiau, gal duočiau 300 litų. Tas atšovė, kad be tūkstančio niekas neis. Už tokią sumą aš pats grot mokytis eisiu“, brangininku pasipiktino jaunikis.
V.Šeštokas nusprendė, kad puotai užteks muzikos iš kompaktinių plokštelių.
Apie vestuvių stalą susėdo tik artimiausi jaunavedžių giminaičiai. Suaugusių svečių buvo 30 ir dar 10 vaikų. Iš bažnyčios grįžtantiems jauniesiems svečiai paruošė užduočių: teko pjauti ir skaldyti malkas, vystyti lėlę.
V.Šeštokas atsisakė rankiniu pjūklu pjauti rąstą, ūkininkas šmaikštavo, kad nemoka tokiu naudotis, nes dirba tik su elektriniu pjūklu.
Užtai lėlei pakeisti kiaušinio tryniu ištepliotas sauskelnes būrį vaikų auginusiam tėvui atrodė vieni niekai.
Daugiavaikio ūkininko vestuvės vyko dvi dienas. Svečiai buvo apnakvindinti daržinėje ant šieno.