Turėkite galvoje, kad kaip tirpstant sniegui į paviršių išlenda užsilikę kakai ir šiukšlės, taip veidaknygėje iškyla žmonių, – net jei jie prisidengia gyvūnų ar nežemiškos kilmės būtybių tapatybėmis – iškrypimai ir nukrypimai, patologijos ir nuprotėjimai. Tik „Facebook“ asmenų tipai rūšiuojami kur kas lengviau nei atliekos. Vyrauja vos kelios veidaknygės gyventojų rūšys, kurios iš kitų išsiskiria tam tikrais ryškiais simptomais.
Žinoma, čia neverta aptarinėti nuobodų, kurie į „Facebook“ įlenda neperiodiškai ir retkarčiais palieka po kokį nors neutralų komentarą ar paafišuoja vaizdingesnių nuotraukų iš egzotinių kelionių. Taip pat nebūtina analizuoti pragmatiškų tipelių, kurie ten apsireiškia tik itin praktiniais sumetimais, pavyzdžiui, kai reikia žūtbūt ką nors pareklamuoti, paagituoti arba pranešti, jog skubiai parduoda padėvėtus pantalonus.
Nėra būtinybės ir gilintis į nuspėjamus įkyrius gražuolių persekiotojus ar italiūkščius (arba tokiais apsimetančius albanus), kurie veidaknygėje kolekcionuoja merginas baltiškos išvaizdos – žydraakes linaplaukes – ir slaviškais vardais: Olga, Nataša, Tania...
Kur kas spalvingesni socialinių tinklų aktyvistai radikalai, turintys išvystytą, išpuoselėtą individualų žanrą ir aiškią kryptį.
Pradėkime nuo labiausiai po „Facebook“ paplitusių maniakų, tiksliau, maniakių. Teisingai, atspėjote – tai beviltiškai sumamėjusios nenusivylusios namų šeimininkės. Joms vakarėliai iki paryčių, bernų medžioklė naktiniuose klubuose, „tranzai“ po Europą, karjeros ambicijos – jau gilioje praeity. Dabar visas gyvenimas sukasi tarp keturių sienų ir maršrutu namai – prekybos centras, į parką ar į mišką jau tingisi.
Pasirodo, toks gyvenimas turi privalumų: nereikia dirbti, stengtis atrodyti kuo patraukliau, mesti svorį, nes jau vis tiek „ženota“, vis šioks toks vyrelis pašonėje yra. Bet kadangi jis pastaruoju metu namo grįžta vėlokai (turbūt dirba viršvalandžius, kad pagausėjusią šeimą išlaikytų), o be „niančinimosi“ su mažu pupuliu daugiau nėra ką veikti, tai belieka laisvomis akimirkomis nuo sauskelnių keitimo rašyti savo šeimos dienoraštį tiesiai į „Facebook“.
Nesunku numanyti, kad vienintelis nenusivylusių namų šeimininkių aptarimų objektas – vienturtis pampūzas arba du. Akivaizdu, kad į vyresnių žmonių patarimus verčiau neskubėti naujagimį rodyti svetimoms akims ir kaišioti bet kam jos nusispjovusios. Iš pradžių nuotraukų albumuose puikuojasi didelis, netrukus subliūkšiantis būsimosios mamytės pilvas, paskui, žinoma, atžala nuo pat pirmos gimimo dienos, taip pat savo šiluma jį apsupę gimdytojai įvairiais rakursais.
Seka maždaug tokios asmeninio gyvenimo kronikos: „Čia mes po gimdymo palatoje“, „Mūsų mažuliui bėga liulis“, „Mūsų stebukliukas ką tik po puoduko“, „Mus užpuolė gripas ir ką dabar daryti?“ „Čia žindomės, o štai čia jau atrajojome visą mamytės pieną“.
Nenustebkite, jei neseniai apsivaikinusi ir į namų šeimininkės vaidmenį visa savo esybe įsijautusi pažįstama jus ištrins iš draugų sąrašo – vadinasi, neparodėte pakankamai dėmesio jos šeimos idilei: nespustelėjote „patinka“ prie naujagimio atvaizdo ir neparašėte „Kokia graži šeimyna...“ po nuotrauka, kur jie visi trys įsiamžinę sėdį ant nauju raudonu pledu apklotos sofos-lovos.
Šiam „feisbukiečių“ luomui giminingi buitiniai aktyvistai. Tačiau tarp jų pasitaiko ir stipriosios lyties atstovų. Be to, jie nebūtinai gyvena santuokoje ir nebūtinai turi vaikų, nors su perspektyva pagausinti aukščiau aprašytos kategorijos atstovių gretas. O buitiniai todėl, kad „Facebook“ draugams pateikia tik savo buitinio gyvenimo ataskaitas, pradedant tuo, ką šiandien sėkmingai arba ne visai pasigamino pietums, kaip antai „šįkart persūdžiau kopūstų sriubą, tai nelabai skaniai sulindo“, baigiant buitinio alkoholizmo temų gvildenimu: „Na, ką, varžybos prasideda po valandos, tai reikia spėti nubėgti nusipirkti alaus ir patogiai įsitaisyti prie teliko. O gal ko stipresnio įkalti?“.
Iš tiesų tai visai nepiktybiški „Facebook“ padarai. Bėda tik ta, kad jei jūsų nejaudina kitų nesėkmės arba ypatingi laimėjimai tvarkant nuosavą gardą ir darant namiškiams pašarą, sunkoka su tokiais atrasti, kaip sakoma, bendrų sąlyčio taškų.
Šiek tiek daugiau žadantys dykaduoniai – tai nuolatiniai provokatoriai, kurių tikslas – surinkti kuo daugiau interpretacijų prie paliktų paslaptingų frazių, sakinių su daugtaškiu ar nutylėjimu, pavyzdžiui, „Labas rytas, draugai“, „Šiandien mano širdy šventė!“, „Š...“. Svarbiausia, kad kuo banaliau ir kuo mažiau parašys, tuo daugiau sulauks filosofinių komentarų. Jei mėgstate aiškumą, originalumą ir naiviai tikitės per socialinį tinklą gauti bent kokios nors naudingos informacijos, draugas provokatorius – tikrai ne jums.
Nors tokio tipo veltėdžiai bent jau nekenksmingi. Priešingai nei teminiai fanatikai. Pastarųjų komentarai ir nuorodos gali mažų mažiausiai sugadinti nuotaiką, o kai kada ir suvimdyti. Šie pavojingos rūšies atstovai veidaknygėje sistemingai ir nuosekliai eskaluoja kokią nors vieną temą su globalinio masto atspalviu, įsitikinę, jog tokiu būdu atlieka ypatingą gelbėtojų misiją. Be abejo, teminiai fanatikai įsitikinę, kad formuoja viešąją nuomonę ir daro įtakos žmonių sprendimams, gali net kitų gyvenimo būdą pakeisti iš esmės.
Šie virtualioje erdvėje prisidauginę parazitai su juos apsėdusiomis tomis pačiomis bjaurokomis mintimis ir teorijomis prasimuša net ir į su jų interesais nieko bendra neturinčius debatus – apie vakar vykusį užsienio žvaigždės koncertą Vilniuje ar eilinį kartą praloštas lietuvių krepšininkų rungtynes.
Kaip jau supratote, šiai arogantiškų „Facebook“ dėlių kategorijai priklauso turintys lėtinių psichologinių problemų ir kažko trūkumą sublimuojantys per visišką atsidavimą kokiam nors judėjimui, grupuotei ar „fix“ idėjai, kaip antai aršūs ultranatūralaus gyvenimo būdo šalininkai, klimato atšilimo versijos propaguotojai, aistringi grūdinių kultūrų, dilgėlių ar šakniagumbių vartotojai.
Nereikėtų stebėtis, jei ypata iš šio sluoksnio, užvaldyta supereko idėjos, „chebrai“ periodiškai kiš žiaukčioti verčiančias kalbas ir vaizdo įrašus, kur aiškiai matyti, iš kokių brudų gaminamos dešros, arba kaip atrodo rūkymo sukeltu vėžiu sergantis žmogus.
Bet tai dar menkniekis palyginti su „Facebook“ hipochondrikais. Jei realiame gyvenime nuo jų skundų ir klausimų apie sveikatos sutrikimus galima iš anksto išsisukti, pavyzdžiui, išvydus ligonį gatvėje, apsimesti, kad jo per skubėjimą nepamatei, tai socialiniame tinkle nuo tokių „sirgalių“ lengvai nepabėgsi.
Netyčia užkliuvęs ant hipochondriko pasisakymo apie jo nuolat besikeičiančią būseną (arba fizinę, arba psichinę), panašiai kaip ir susidūręs su sumamėjusios radikalės bėdomis, taip ir pats susirgti gali. Keli iš daugybės pavyzdžių: „Pakilo spaudimas. Varau į vaistinę“, taip pat „Kojų nagus niežti, suragėjo. Panašu, kad įsimetė grybelis“. Arba „Šiandien buvau pas ginekologą, sakė, kad reikia skiepytis nuo papiloma viruso. Na, mergaitės, patarkite, ar verta?“. Įdomiausia, kad tarp skaitytojų mergaičių nebūna, paprastai tik daug moterų ir vyrų.
Priešingybė vien ligotus kliedesius skleidžiantiems hipochondrikams – narcizai-ekshibicionistai. Tarp tokių netrūksta „Olialia“ pupytėmis svajojančių tapti peroksidinių blondinių, fitneso gerbėjų ir sekspažinčių ieškančių estetų. Šie, besirūpindami savo teigiamu ir itin seksualiu įvaizdžiu, į „Facebook“ erdvę paleidinėja tik savo pačių atvaizdus, turinčius spinduliuoti vien pozityvią energiją. Ir juos, be abejo, per dieną spės pakeisti bei pagausinti savo profilio nuotraukų kolekciją daugiau kartų nei jūs tai pastebėsite.
Narcizų narcizai greitai atranda vieni kitus. Karštose diskusijose apie patalpintą dar garuojančią erotinę fotosesiją paprastai dalyvauja vien šios rūšies „Facebook“ gyventojai. Kitų kategorijų atstovai ilgai neišlaiko komentuodami savimylos pamaivos stambiu planu portretus ir po kelių dienų iš ištikimų gerbėjų rato pasitraukia.
Narcizo pradas per socialinius tinklus prasikala visiems, net ir tiems, kurie turėtų ne veidaknygėje demonstruoti blizgančią plikę ar krūtinę, madas ar erudiciją, o kur nors Papua Naujojoje Gvinėjoje slėptis po krūmais ir džiaugtis, kad dar nesusėmė Interpolas. Mentams „Facebook“ pagalba susekti besislapstantį žmogėną – vieni niekai. Taip jau įkliuvo vienas lietaus krašto pilietis, kuris neiškentė ir nusprendė savo malonumais, patiriamais Margaritos saloje, pasidalinti su tinklo draugais.
Esti ir smulkaus kalibro veidaknygės atviruolių, kurie yra ne teisėsaugininkų, o vagių ir sukčių taikinys. Jie tiek apsvaigę nuo asmeninio gyvenimo smulkmenų viešinimo, kad išvis nebejaučia ribų, pateikdami dienos veiksmų išklotines su visa įsibrovėliams reikalinga informacija.
Šie pliauškučiai tiesiog „kaifuoja“, draugams atraportuodami kiekvieną savo žingsnį: „Na, štai, pagaliau susiruošėme. Vaikai priduoti seneliams, gėlės palaistytos, atsarginis raktas, kaip visada, paliktas saugiai po kilimėliu, o mes – jau oro uoste“, „Girdėjome, Vilniuje lyja. O balkoną visai savaitei palikome atdarą.
Įdomu, ar grįžę po keturių dienų, nerasime namuose potvynio?“. Negana to, atviruoliai mėgsta „Facebook“ nurodyti visus įmanomus giminystės saitus, šeimyninius ryšius, santykių su kitais tinklo draugais pobūdį, gyvenamojo būsto ir darbovietės adresus bei įėjimo į namą kodus, be abejo, kontaktus. Jei nepamiršta, ir automobilio numerį prideda.
Kaip matote, pastarojo tipo „Facebook“ piliečiai irgi niekam nepavojingi, nebent patys sau. Atsargiau vertinti reikėtų paaštrintus hibridus, tiesiog pertekusius visais čia aprašytais simptomais.
O jei pastebėjote, kad jūsų draugas ištisą dieną sėdi prisijungęs prie „Facebook“, bet apie save nieko nepasakoja, neprovokuoja, nekomentuoja ir slepia bet kokius savo liguistus potraukius, vadinasi, jis – net neužsimaskavęs šnipelis.
Vis dėlto daugiausia įtarimų turėtų kelti ne prisiregistravusieji „Facebook“, iš kur kelio atgal nėra, o tie, kurių šiame globaliame tinkle nerasi nė menkiausio pėdsako. Vadinasi, Liuciferio pagalba daro darbus su neįsivaizduojamai dideliu šešėliu...