Ko išmokė (neišmokė) meno naktis?
Ramūnas Gerbutavičius
„Sunkių sužalojimų niekas nepatyrė”, – džiugią naujieną pranešė sostinės medikai po naktį iš praėjusio šeštadienio į sekmadienį vykusios masinės šventės „Tebūnie naktis!”.
Ar trys dešimtys policijos sulaikytų tvarkos pažeidėjų ir bemaž tiek pat praskeltų antakių, lūžusių nosių, skruostikaulių, dilbių reiškia, kad lietuviai pagaliau išmoko ne tik mandagiai grožėtis meno renginiais, bet ir kultūringai svaigintis ar net kumščiuotis?
Gali būti. Ypač turint omenyje tai, kad į Vilniaus senamiesčio gatves kultūros naktį plūstelėjo maždaug 100 tūkstančių žmonių. Labai tikėtina, jog dauguma jų nuoširdžiai ieškojo dvasinio peno ir jo rado.
„Kumščių kultūros” atmainos, žinoma, neteisinu. Bet gal tie prisisiurbę mušeikos taip savotiškai išreiškė nepasitenkinimą kultūros nakties rengėjais? Juk Lietuvoje didieji kultūros renginiai dažniausiai vyksta pagal taisyklę „kaip bus, taip gerai”.
„Tebūnie naktis!”, Vilniaus knygų mugė, „Poezijos pavasaris” nuolat puikuojasi, kad kasmet jų programoje – vis daugiau renginių.
Žodžių „geriau”, „kokybiškiau”, „prasmingiau” šių ar kitų švenčių rengėjų žodyne tarsi nėra.
Ar reikia tuo stebėtis, jei pavyzdį rodo pati Kultūros ministerija – ji dažnai vadovaujasi ne kriterijais, o minėta taisykle.
Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad ministerija per porą dešimtmečių neįstengė sudaryti Lietuvai svarbių tarptautinių projektų sąrašo, pagal kurį būtų skirstoma valstybės parama.
Dėl to nuskriausti jaučiasi visi. Lietuviai, vykstantys į galybę užsienyje rengiamų knygų mugių ir meno parodų, verkia, kad Kultūros ministerija jiems neduoda pinigų, o valdininkai rauda, jog visiems tų pinigų negali užtekti.
Nejau užtenka tik tiems, kurie rauda garsiausiai arba arčiausiai paramą skirstančiųjų ausies?
Ar trys dešimtys policijos sulaikytų tvarkos pažeidėjų ir bemaž tiek pat praskeltų antakių, lūžusių nosių, skruostikaulių, dilbių reiškia, kad lietuviai pagaliau išmoko ne tik mandagiai grožėtis meno renginiais, bet ir kultūringai svaigintis ar net kumščiuotis?
Gali būti. Ypač turint omenyje tai, kad į Vilniaus senamiesčio gatves kultūros naktį plūstelėjo maždaug 100 tūkstančių žmonių. Labai tikėtina, jog dauguma jų nuoširdžiai ieškojo dvasinio peno ir jo rado.
„Kumščių kultūros” atmainos, žinoma, neteisinu. Bet gal tie prisisiurbę mušeikos taip savotiškai išreiškė nepasitenkinimą kultūros nakties rengėjais? Juk Lietuvoje didieji kultūros renginiai dažniausiai vyksta pagal taisyklę „kaip bus, taip gerai”.
„Tebūnie naktis!”, Vilniaus knygų mugė, „Poezijos pavasaris” nuolat puikuojasi, kad kasmet jų programoje – vis daugiau renginių.
Žodžių „geriau”, „kokybiškiau”, „prasmingiau” šių ar kitų švenčių rengėjų žodyne tarsi nėra.
Ar reikia tuo stebėtis, jei pavyzdį rodo pati Kultūros ministerija – ji dažnai vadovaujasi ne kriterijais, o minėta taisykle.
Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad ministerija per porą dešimtmečių neįstengė sudaryti Lietuvai svarbių tarptautinių projektų sąrašo, pagal kurį būtų skirstoma valstybės parama.
Dėl to nuskriausti jaučiasi visi. Lietuviai, vykstantys į galybę užsienyje rengiamų knygų mugių ir meno parodų, verkia, kad Kultūros ministerija jiems neduoda pinigų, o valdininkai rauda, jog visiems tų pinigų negali užtekti.
Nejau užtenka tik tiems, kurie rauda garsiausiai arba arčiausiai paramą skirstančiųjų ausies?
