Kitoje situacijoje būtų paprasta įvertinti. Pažiūrėčiau į tą pastatą Laisvės alėjoje ir bandyčiau spręsti, ar man patinka, ar ne. Jei patiktų, sakyčiau, „gražu“, jei nepatiktų, sakyčiau, „man nepatinka“, ir eičiau daryti ką nors naudingo, bet Lietuvoje ne viskas taip paprasta. Kaip kai kuriose kitose šalyse (pavyzdžiui, D.Britanijoje, kur susirūpinę gyventojai prie oro uosto gali protestais ir teismais du dešimtmečius stabdyti naujo kilimo tako statybą), Lietuvoje susirūpinę žmonės protestuoja prieš absoliučiai viską, kas yra aukščiau nei dvi plytos, sudėtos viena ant kitos.
Kai pasipiktinimą kelia bet kas, pradedi galvoti, kad čia galbūt ne statybų problema. Gal tiesiog vidutinis runkelis negali ramiai matyti ir pakęsti, kad kažkas aplink jį vyktų, išskyrus lėtą griuvimą. Fone dar gali groti „Russkoje radio“.
Pabandykim prisiminti. „Lietuvos“ kino teatro griovimas ir gyvenamojo namo statyba tarp J.Basanavičiaus ir Pylimo gatvės Vilniuje, kur mano tiek vaikščiota? Ne, betoninis sovietinis siaubas riogso iki šiol, nes susirūpinę piliečiai nutampytais megztiniais ir riebaluotais akiniais pasirūpino, kad geriau ten liktų aptrupėję griaučiai, primenantys apie rusiškos kinematografijos išsigalvotą šlovę, negu – neduok Dieve – modernus pastatas.
Nidos oro uostas? Kur jums, čia juk ekologinė Hirošima ir Nagasakis, turčiai ir piniguočiai leisis čia privačiais lėktuvais kas dešimt minučių, ir Kuršių Nerija pavirs triukšmingos, lėtos mirties poligonu. Iš lėktuvų išlindę “oligarchai” mėtys cheminį ginklą ant nelaimėlių poilsiautojų, kurie bus priversti kosėti, o paskui ir numirti.
Nauji sostinės dangoraižiai? Siaubas ir baisumas, svetimi Vilniui, svetimi žmogui. Piliečiai, kuriems ne vis tiek, nespėjo protestais uždrausti, bet užtat pasirūpino, kad Guggenheimo centras Vilniuje nebus pradėtas statyti dar ilgai ilgai.
Varguoliai džiūgauja: jų skoniui, kurį išlavino gyvenamieji namai su riestais balkonėliais ir cukriniais bokšteliais, į kuriuos tiek varvinta seilė, visokių kosmopolitinių keistų betono koldūnų geriau nesiūlyti. Nereikia mums visos tos užsienietiškos beliberdos. Mes turim savo tradicinį svirną, kluoną ir daržinę, o dar Profsąjungų rūmus ant kalno, ir jie mums yra gražiausi.
O tame pačiame mano gimtajame Kaune? Prieš dvejus metus, atrodo, draskėsi vos ne kiekvienas, kas save laiko inteligentu ir niekina „vertelgas“. Visiems rūpėjo, kad tik nebūtų pastatytas prekybos centras graikišku pavadinimu, nes, girdi, jau kai pastatys, paveldui galas. Galas ir miestui. Pavartykite penkerių metų senumo laikraščius: „Uždelsto veikimo bomba“, „Tarša šoktels“, „Situacija grėsminga“, „Miesto centras uždus nuo automobilių“.
Praėjo laikas, siaubo pasakos neišsipildė, o susirūpinę gyventojai persuktomis į kairę smegenimis ieško naujų taikinių savo tariamam pilietiškumui, kuris iš tikrųjų tėra varguolio pavydas litui svetimoje kišenėje.
Varguolis piktinasi ir tvoromis prie ežerų ne todėl, kad jam tvoros šiaip nepatiktų, ir ne todėl, kad jis labai paisytų įstatymo (tam pačiam varguoliui įstatymas kaip mat užsimiršta, lakstant per raudoną šviesą, rūkant kontrabandines cigaretes, viršijant greitį, vairuojant girtam, vagiant elektrą sodo namelyje, ar vagiant muziką ir filmus internete). Varguolis pyksta ant tos tvoros tik todėl, kad ten ne jo sodyba prie ežero.
Teko būti viename gyvenamajame name, kurį šeima pasistatė didmiesčio pakraštyje. Įsikūrė. Apsitvarkė. O kai už kelių šimtų metrų pradėjo statytis kažkas kitas, pradėjo viduriuoti skundų virtinėmis ir nuodyti aniems gyvenimą. „Mums uždengia vaizdą; jie mano, kad turi pinigų, tai gali čia statytis kur tik nori.“
Kiekvienas nori gyventi mieste, bet kad prieš jo namo langus nebūtų nieko, tik koks nors parkas, ir kad jis driektųsi kelis kilometrus. Arba keliolika, arba kelis šimtus kilometrų, geriausia – iki kokios nors Juodosios jūros, kur Vytautas Didysis girdė savo arklius. Jo namas turi būti prie parko paskutinis. O jei ne paskutinis, tai jis uždraus kaimynui kaminą išsikelti ir tvorą prie parko užtverti.
Kai grįžęs į Lietuvą išsinuomojau sau ir šeimai butą Vilniaus Senamiestyje, daugybė geranorių laidė pastabas. „Tu pamatysi, koks tau bus triukšmas 24 valandas per parą. Kavinės, restoranai. Vienas mano pažįstamas irgi gyveno Senamiestyje, vos neišprotėjo.“ Nes kavinės ir barai tinka tik mums patiems patriukšmauti – tada viskas gerai. O štai jei mes norime miego, visi turi trijų kilometrų spinduliu nutilti ir vaikščioti ant pirštų galų.
Pradėjau pasakojimą nuo pasvarstymų apie tai, kaip protestuoja prieš pastatą Laisvės alėjoje, bet varguoliškas supratimas apie bendruomeniškumą liečia ne tik didžiausius arba garsiausius pastatus populiariose miesto vietose.
Pavyzdys iš tikro gyvenimo. Daugiaaukštis, daugiabutis namas Vilniaus centre su vaizdu į lentpjūvę ir kelis suklypusius sandėliukus (aš pats šokinėjau jų stogais, kai man buvo kokie dešimt metų; viename iš sandėliukų buvo mano dviratis ir slidės, paskui viską pavogė). Kažkas nusiperka žemę. Sandėliukus ir lentpjūvę nugriauna, iškasa duobę pamatams ir pradeda statyti naują namą. Iškyla kapitalinės sienos iš gelžbetonio.
Senojo namo, esančio priešais, gyventojai, vadovaujami (kaipgi kitaip) didžiausios namo aktyvistės, kuri pasitaikius progai visus ir kiekvieną paauklės ir dar pribėgusi pamokys antrą sykį (jai trūksta tik antpečių, bizūno ir švilpuko), kad nepasirodytų maža, prapliumpa protestais ir skundais. Viskas užsitęsia tol, kol statybų bendrovė bankrutuoja, ir gyventojai turi prieš savo langus ne naują, saugomą ir sutvarkytą pastatą, o betono griaučius, kuriose telkšo lietus ir nuo gamtos rūstybės slepiasi benamiai ir narkomanai. Statybininkų užtvertos faneros tvoros jau griūna, ir jos dabar priraišiotos įvairios spalvos virvagaliais.
Naujojo pastato niekas nebaigs statyti, nes lengviau ką nors pradėti naujoje vietoje, nei tvarkytis su bankrutavusio savininko paliktu skolų ir problemų kraičiu. To pastato niekas ir nenugriaus, nes griovimas kainuoja pinigus. Griaučiai riogsos priešais langus senojo namo gyventojams, kaip nebylus priminimas apie tai, kas išėjo iš jų kvailo protesto.
Ką veikia senojo namo aktyvistė? Pasimokė iš gyvenimo dovanotos pamokos? Norėtumėt. Kitoje pusėje nori jau esančiame pastate įrengti viešbutį ir pastatyti požeminę stovėjimo aikštelę. Ponia aktyvistė vėl renka parašus (ir kiti gyventojai nuolankiai pasirašinėja, nes neduok Dieve nepaklausysi, bus blogiau). Kodėl? „Kad neknistų čia mums žemės“. Nes visi turi statyti automobilius, tik kur nors kitur, ir aikštelių reikia, tik ne pas mus. Tegul knisa kitiems ir kitur.
Pagalvojus, sunku prisiminti ką nors, kas būtų statoma ir nesukeltų aplinkiniams pasipiktinimo. Jie tai vadina „pilietiškumu“, o užsidegę karštakošiai studentai ir kitoks jaunimas, kurie nori, kad pasaulis būtų teisingas (kažkada ir aš toks buvau, bet dabar pageidauju tik tiek, kad mano aplinka būtų truputėlį teisingesnė, tvarkingesnė, švaresnė ir panašesnė į Vakarus, o ne į atsilikusio pasaulio provinciją), susijaudinę spygauja ir gaminasi marškinėlius su griežtomis frazėmis, pareiškiančiomis jų bekompromisę poziciją.
Tačiau tai ne pilietiškumas, o pavydas svetimiems pinigams ir svetimam turtui, ir nieko bendra neturi su rūpesčiu dėl savo miesto ir savo aplinkos. Iš kur žinau? Todėl, kad prieš savaitę važinėjau po Kauną, ir po tokias jo vietas, kur dažnai neužsuku. Štai prašom: Žemieji Šančiai ir jų kareivinės. Stogai įgriuvę, pastatų viduje statybinių šiukšlių sąvartynas, ant kurio auga jau nemaži medžiai, šaknimis sėkmingai drąskydami viską, kas liko iš pastato. Rekonstruoti jau vėlu, reikėtų griauti. Bet niekas neturi net ir tam griovimui pinigų.
Žinoma, jei kas nors iš tikrųjų atvažiuotų griauti, kaip mat atsirastų susirūpinusios visuomenės atstovai ir pradėtų mojuoti plakatais, bet dabar jiems neskauda ir akių nebado. Jiems apskritai mieste viskas gerai – išdaužyti šaligatviai, duobėtos gatvės, suklypę neprižiūrėti mediniai pastatai, primenantys rusiško “ujezdo” miestelių lūšnas, prieš kurias telkšo balos ir per jas šlepsi benamiai šunys.
Jiems neužkliūva Vytauto gatvė prie stoties, kur pastatai puošiasi fanera užkaltais langais ir viskas, regis, kvėpuoja skurdu bei mirties miegu. Visa tai runkeliui-saugotojui yra gerai. Blogis jam prasideda tuomet, kai kas nors ką nors kur nors pradeda statybas. Tada, lyg kiauliaganio dūdelę išgirdęs, jis griebia plakatą ir eina protestuoti.