Brolių vargadieniai - antausis valdžiai

Kam šiandien rūpi vos alsuojantis kaimas? Valdžia aplenkia vieškelį, sukantį į tokį kaimą. Pagaliau ką ji pasakytų darbščiausiai Berželionių šeimai, mėginančiai išgyventi savo triūsu? Broliai Vytas ir Darius Berželioniai turėtų ką pasakyti jų didžiai negerbiamai valdžiai, kuri savo nepamatuotais sprendimais, įstatymais ir jų pataisomis tik riečia dirbantį žemdirbį į ragą. Brolių vargadieniai, praleidžiami agurkų ir pomidorų šiltnamiuose, tebūnie antausis valdžiai, kuriai terūpi tik savo klano interesai. Jai nė motais, kad iš devynių didelės darnios ir tvarkingos šeimos vaikų bent trys jau darbuojasi Airijoje ir Norvegijoje, o sugrįžęs iš Anglijos Darius vėl ketina krautis lagaminą.

Vidurdienis Kalvių kaime – tykos metas. Tik viename kitame senoviškos dzūkų pirkios lange senos pavargusios akys lydėjo riedantį automobilį. Kaimo gale stabtelėjome prie senos trobos, prieškarinės, kur atitekėjo Veronika. Šeimininkė ir pasitiko mus, parodžiusi, kur darbuojasi jos sūnus. Už namo – išstatyti šiltnamiai, kuriuose raitosi ir lipa į dangų agurkų miškas, o tolėliau ir pomidorai siekia lubas.

- Sovietmečiu auginome visas daržoves, o agurkus ir pomidorus augino visas kaimas. Tada, atsimenu, už kilogramą agurkų gaudavome po vieną rublį ir 20 kapeikų. Ką dabar turime? Tik vargo vakarienę. Prieš krizę dar vertėmės pusę bėdos. Užpernai skaičiavome, kiek uždirbome. Pernai pusę agurkų vertėme į krūvas ir palikome pūti. Neapsimokėjo nė vežti. Šiemet vėl nieko nebus, – dėstė bėdas agurkų augintojas Vytas.

Kokios gi bėdos kamuoja jį? Vytas savo išaugintus agurkėlius pristato daržovių bazei. Ten agurkus superka po litą už kilogramą. Šiemet vos savaitę pasilaikė kiek didesnės kainos gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje. Pirmieji agurkai buvo brangesni – kainavo po 4 litus. Netrukus kainos krito. Tačiau ar mato pirkėjas tokias kainas? Net patikėti sunku, kad šiuo metu supirkėjai taip engia augintojus. Turguje agurkus perkame po 3,5 lito. Visa grandinėlė tarpsta iš ūkininko darbo.

Viską išmėgino Vytas. Buvo metas, kai pats veždavo į turgų parduoti. Žinoma, tada daugiau pinigėlių atsirasdavo kišenėje, bet jei pats turguje stovėsi, kas šiltadaržiuose darbuosis? Samdyti pardavėją – didelė prabanga. Tad belieka supirkėjai.

- Šiemet tikrai iš mano darbo tik minusas bus. Mat reikėjo atnaujinti šiltnamį, vien medienos karkasams teko pakloti 6 tūkst. Lt, kitą tiek išleidau stogo dangos plėvelei. Pirkau brangesnę, kad bent ketverius metus laikytų. Kur dar pinigai už kurą, trąšas! Karšto oro ventiliatorius surija kasmet 1,5 tūkst. litų. Jau nebeskaičiuoju savo vargadienių, kai reikia triūsti nuo ryto ligi vakaro. Agurkai mėgsta būti puoselėjami, juos reikia skabyti, laistyti, raišioti, tręšti“, – vardijo nepabaigiamus darbus pašnekovas.

- Mane piktina valdžios politika. Ten aukštai sėdintieji visai negalvoja, kaip mums verstis. Tiesiog smulkius augintojus nori visai išnaikinti. Ko gero, jie net nežino, kaip užauginamas tas agurkas. Jei žinotų, tikrai nebūtų mūsų pavertę savo darbui atsidavusiomis vargetomis. Kaip ir kam galėjo šauti į galvą mintis padidinti PVM daržovėms? Gerai, buvo 5 proc. PVM, tiek sumokėti kiekvienas galėjome. Tai kam prireikė padidinti iki 21 proc.? Ar galime konkuruoti su tais pačiais lenkais, kurių agurkais užtvindyta Lietuva? Ten jokios krizės problemos nebuvo sprendžiamos tokių kaip mes sąskaita, – kritikavo mokesčių politiką Vytas.

Brolis Darius irgi panašias godas godoja. Tądien, kai lankėmės Kalviuose, jis, surinkęs savo didįjį agurkų derlių, nusprendė pats vežti į turgų ir parduoti.

- Nupirko tik 40 kilogramų du pirkėjai. Žinau, kad ir šiemet bus liūdna vasara. Kai grįžau iš Anglijos, visi trys broliai sutarėme auginti daržoves šiltnamiuose. Pradžia lyg ir buvo nebloga. Tiesa, ir mokesčiai tada nuosaikūs buvo. Nuo 2008 metų viskas pradėjo ristis žemyn. Daržininkystę smulkiuose ūkiuose jau galima pradėti laidoti. Jokių prošvaisčių nematau. Valstybės politika styguojama taip, kad išliktų tik stambūs augintojai. Žinoma, galima galvoti apie plėtrą, auginti kopūstus, morkas, burokėlius. Tik kas iš to? Pradėjus plėstis, tuoj pat kiti reikalavimai. Tuoj prireiks buhalterio ir visos buhalterijos, o mokesčiai dar labiau smaugs. Anglijoje trejus metus verslo pradininkams iš viso jokių mokesčių mokėti nereikia, o mokesčių inspektoriai tuos metus konsultuoja, kaip protingiau verstis. Negi valdžia nieko nežino, kaip kitur, normaliose valstybėse tvarkomasi? Kodėl pas mus negali būti sezoninio verslo leidimų bei lengvatų auginant sezonines daržoves? Agurkų auginimas – juk tik vasaros darbas, – piktinosi ūkininkas Darius.

Darius jau įregistravęs savo ūkį, agurkus ir pomidorus augina šiltnamiuose, užimančiuose 30 arų. Jis pirko ir 3 ha žemės, planuodamas plėsti daržovių auginimą.

- Palauksiu, kuo baigsis šis sezonas. Jeigu matysiu, kad jokių šansų prasimušti nėra, susikrausiu lagaminą ir važiuosiu, kur jau buvau, – sakė Darius.

Lietuviškų agurkų augintojai, ypač smulkūs, tikrai išstumti iš rinkos. Argi jie gali konkuruoti su lenkiškų agurkų lavina, tvindančia prekybos centrus, supirkimo bazes ir turgavietes? Ne itin sąžiningai elgiasi ir supirkėjai, prioritetą atiduodami pigesniems lenkiškiems agurkams. Kas gali paneigti, kad pirkdami keturis maišus lenkiškų agurkų, jų paskui nesumaišo su nupirktu vienu maišeliu lietuviškų? Pirkėjai turguje perka vien lietuviškus? Kaip ir braškes, pomidorus? Kas ir kada tikrina šių daržovių kilmę? Negi sunku nustatyti? Misija neįmanoma?

Daržoves augino ir trečias brolis, bet patyręs nesėkmes paliko savo šiltnamius ir išvažiavo dirbti į Norvegiją. Dvi seserys gyvena ir dirba Airijoje. Dar trys sesės ir brolis su šeimomis įsikūrę Vilniuje. Visi lanko su dviem broliais gyvenančią mamą. 73 metų Veronika sakė, kad visi pasiskirstę darbus ir darbuojasi darniai, sutardami. Ji pati augina ir apeina bulves ir savo daržą. Padeda ir miestiečiai. Tik motina išgyvena dėl visų vaikų ir nori, kad jiems sektųsi, būtų laimingi ir darbais patenkinti.

- Jei dirbi, tai gyveni. Gerai, kad esi reikalinga. Tik va mūsų namelis varganas. Reikia naujo, bet vis dar pinigų nėra. Trys sūnūs nesuteks vienoje troboje. Kol dar be žmonų, tai išsitenkame, – guodėsi mama. Trys jos sūnūs neskuba marčių atvesti. Vytas tiesiai ir išdrožė, kad reikia namus turėti ir kuo šeimą išlaikyti. Mama prisipažino, kad šiandien tas litas labai sunkus užtarnauti, bet akimirksniu nušvitusi pasigyrė, kad jos visi vaikai geri, darbštūs, sunkiai dirba, bet pašalpų neprašo, patys sukasi.

Važiuodami ilga kaimo gatvele, stabtelėjome dar prie vieno šiltnamio, kuriame tupinėjo Birutė Akelienė. Buvusi prekybininkė, dabar kaimo gyventoja. Turi nemažus šiltnamius, kur augina agurkus ir pomidorus. Ankstesniais metais tuo sėkmingai vertėsi, užsidirbdavo prie pensijos. Praėjusieji metai, kaip ir kaimynams broliams, buvo nesėkmingi. Daug agurkų užkasė, pelno jokio, tik darbas, – sakė moteris. Šiemet sakė auginanti daržoves, nes kaime reikia dirbti vien tam, kad depresija neužpultų. Agurkus augina savo kaimynams, geriems žmonėms ir sau. Jai padeda iš sostinės dažnai parvažiuojantis sūnus...

Kas pasakys, kiek kainuoja darbštaus, kantraus ir uolaus žemdirbio prakaitas?