D.Ėmužytės devizas: „Ūkininkauti taip, kaip ūkininkavo seneliai ir proseneliai“

Kai jos klausdavo, kuo bus užaugusi, ji nedvejodama atsakydavo – kiaulių šėrike. Juokas juokais, bet šiandien Dalia darbuojasi viename didžiausių ožkų augintojų ūkių Lietuvoje. Ne dvaras, kurį puoselėjo susigrąžinti atgavusi žemės nuosavybės teisę, bet tikras modernus šiuolaikiškas ūkis netoli sostinės, Širvintų rajono Griciūnų kaime.

Kaip sekėsi jaunai ūkininkei sumanymus paversti realybe? Kokias viltis ir naujas idėjas kedena šiandien ekologinio ožkų ūkio savininkė, nesibaidanti nei juodo, nei balto darbo?

Griciūnų kaimas nuo Vilniaus – ranka pasiekiamas. Nuo didžiojo kelio kiek pasukus senuoju Širvintų keliu tuoj už miško atsiveria kalvoti laukai. Anapus tvoros ganosi ožkos, dar tolėliau sodybos stogai švytuoja, o iki jos abipus kelio veda liepų alėja. Štai ir vartai, prie kurių iš vienos pusės prigludęs baltas namelis, o kitapus – bent aštuoni voljerai su augintiniais, pasitinkančiais garsiu lojimu. Iš to balto namelio iškiša galvą su balta kepurėle ir baltą chalatą apsivilkusi moteris ir sako, kad per anksti pribuvome, dar sūrių nespėjo suspausti. Pasiūlė apsidairyti sodyboje.

Prie namo – gražiausiai sutvarkyti gėlynai, daug medžių. Žemyn nuo kalvos – takas dviejų didžiulių tvenkinių link. Prie namo prigludęs baltas tvartukas su nupiešta ožka. Tai – melžimo patalpos.

Šalia jų – tvorele atitvertos pabirusios mažos ožkytės, kurioms atvira didelė pieva ganytis. Kitapus namo – medinis pastatas su vėjarode, ant kurios irgi medinės ožkelės sukasi, o iš kamino rūksta dūmai. Ten sūrių rūkykla ir patalpa poilsiui su židiniu.

Pro namo duris iššoka vikrus šuniukas, lėtai atpėdina dar vienas, lydimas katino. Ateina ir vyriausia namų gyventoja 83 metų Pelagija Ėmužienė. Ji papasakojo apie Ėmužių šeimą, kelių kartų ūkininkus, turėjusius Pašventupio dvarą Kelmės rajone. Senelis buvo agronomas, Dotnuvoje mokslus anais laikais baigęs. Aplink dvarą buvo per 80 ha dirbamos žemės. Prasidėjus trėmimams šeima paliko kaimą ir išvažiavo į miestą.

Pelagija su vyru gyveno Vilniuje. Čia gimė visi trys jos vaikai. Visi baigė mokslus, o Pelagija ilgus metus dirbo pedagogės darbą, mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Jos darbo stažas – 52 metai. Dabar padeda savo dukrai Daliai ūkyje. Smagiausia jai triūsti šiltnamyje, ten – jos valdos. Gražiai sutaria ir su savo anūku Edmundu, kuriam šį rudenį bus 15. Močiutė sakė, kad vaikas darbštus, padeda ūkininkauti, vairuoja visus traktorius ir kitą reikalingą techniką.

Ūkyje daug triūso. Vien apie namus kiek reikia eiti. Prižiūri dvi žąsis ir penkis žąsiukus, pulkelį vištų. Apsidžiaugė, kad šiemet pirmąkart ant kelis metus stovėjusio stulpo apsigyveno gandrų porelė. Vėliau jau Dalia mums papasakojo, kokios buvo įdomios gandrų vestuvės. Jaunoji buvo pasiutusiai įnoringa, vis vaikė varganą gandrą, mėtė jo nešamus šapus lizdui krauti. Dalia galvojo, kad nieko nebus iš tos poros. Bet kai suskrido konkurentai ir prasidėjo gandrų peštynės, šeima kaip mat sutvirtėjo. Per tą laiką naujieji gyventojai gavo vardus – Surfinija ir Martynas – ir tapo visateisiais sodybos gyventojais. „Man viena pažįstama pranašavo, kad kol būsiu viena, gandrų nebus. Kaip pradžiugau jų sulaukusi. Sako, į gera. Nors buvo kartą sodybon atskridęs vienas gandras prieš daugiau kaip 14 metų. Rudenį. Matyt, nutūpė pailsėti ant stogo kraigo. Tada laukiausi savo vaiko ir gyvenau čia pirmus metus. Ruduo buvo“, – prisiminė gandro viešnagę Dalia.

Pirmiausia Dalios paklausiau, kodėl tiek daug šunelių laiko prie namų. „Tai mano nemokama signalizacija“, – nusijuokė. Tuoj pat pataisė, kad ne visai nemokama, maitinti tai reikia. Turėjo savo du šunis, paskui priklydo beglobis. Po to dar vienas, įnikęs vagiliauti miltus. Tad dabar Dalia priglaudė po savo stogu kone visus apylinkėje besibastančius šunelius. Tai čia vis iš tos vaikystės, kai sakė, kad bus kiaulių šėrike arba augins visokius gyvūnėlius ir paukštelius.

Lankė, kaip ir visi vaikai, muzikos mokyklą, jai vis piršo mintį muzikos mokytoja būti. Bet kur tau, kai galva faunai pramušta. Tad ir mokytis pasirinko biologiją ir žemės ūkio pagrindus Pedagoginiame institute, bet mokytoja nė dienos nebuvo. Dirbo botanikos sode, vėliau Skaičiavimo centre. Apsidžiaugė sužinojusi, kad gali atsiimti senelių žemę. Niekam šeimoje nereikėjo, o Daliai tai buvo prošvaistė, paskatinusi svajoti ir sykiu kurti realius planus. Nuvažiavo ji į Kelmę, aplankė Pašventupį.

Buvusiame dvare – gal 11 šeimų po vienu stogu. Pamatė parką ir tuoj ėmėsi kurti planus, koks gražus bus atkurtas parkas, kiek visokių medžių prisodins. Pašnekėjo su gyventojais. Kai kurie neslėpė priešiškumo, sakė, apsigyvens, tai namas supleškės ir nebus jai čia gyvenimo.

Tą viltį teko palaidoti, tačiau nuosavybės teises atkūrė, beliko persikelti žemes. Sumanė, kad reikia kurtis netoli Vilniaus, nes mieste mama, sesuo, brolis. Pasiėmė žemėlapį, nuvažiavo į stotį. Panagrinėjo žemėlapį, kur arčiausiai. Širvintos ir Kaišiadorys. Nusprendė, koks autobusas pirmiau atvažiuos, ten ir leisis. Atvažiavo Širvintų...

„Sunku nupasakoti mano kryžiaus kelius atsiimant žemes. Žiūrėjo į mane kaip į avantiūristę, netikėjo, kad aš, miesčionė nuo asfalto, tikrai dirbsiu žemę. Tiesa, ir mano noras buvo neprastas. Man reikėjo visų 80 ha viename gabale, dar kad miško būtų, kad netoli gero kelio, kad aplink nebūtų gyventojų... Atsirado tokia niekam nereikalinga suirusio kolūkio apleista žemė. Šiaip ne taip atgavau ją po ilgesnės kovos“, – pasakojo Dalia, kaip dauguma perėjusi kryžiaus kelius atgaunant nuosavybę.

Reikia statyti namus, o pinigų nėra, tik butas Vilniuje. Viską metusi Dalia išvažiavo į Vokietiją užsidirbti pinigų. Dirbo ir pas kelis ūkininkus, o paskui – visus darbus, kur tik neblogai mokėjo. Užsidirbusi grįžo į Lietuvą. Pasiėmė paskolą, įkeitė butą ir pradėjo statyti. Bet ne namą pastatė pirmiausia. Pasodino liepų alėją abipus kelio, vedančio sodybos link. Tada iškasė tvenkinius, užveisė žuvis. Atėjo eilė namui. Vos jį surentė, persikėlė čia gyventi ir daugiau į miestą negrįžo. Gyveno be jokių patogumų, be šviesos, nes buvo mokslinis darbas elektrifikuoti ūkį. Bet tai jau vėliau atsirado. Rudenį svarbiausias darbas buvo susilaukti jau besibeldžiančio gyveniman vaikiuko. Tėvelis besilaukiančią Dalią paliko. Bet atskrido tas pirmasis gandras. Tą pačią naktį atskridus gandrui ji išvažiavo į sostinę gimdyti. Pati už vairo, tik atvažiavus mamos paprašė greitąją iškviesti. Po mėnesio su vaiku parvažiavo į Griciūnus kurti savo naujo gyvenimo.

„Prisiskolinau iš kaimynų žibalinių lempų ir gyvenau kaip balanos gadynėje. Parsivežiau savo nereginčią tetulę, kad būtų su kuo pasikalbėti. Garažą prie namo perdirbau į tvartuką ir nusipirkau devynias ožkas bei ožį. Viskas buvo gerai, kol atėjo laikas ožkelėms ožkuotis. Pirmasis buvo sunkus, nieko gi nežinau. Naktį lėkiau pas kaimynus, roges kinkėme, važiavome daktaro. Radome kažkokį nelabai vykusį, tas numarino ir ožkiuką, ir ožką. Paskui jau gerai buvo. Tik pradėjau melžti, žiūriu, nieko neišeina. Verkdama mamai skambinau, ta aiškino, o atvažiavusi ir parodė kaip. Tokia buvo pradžia“, – neslėpė savo nesėkmių ūkininkė.

Dabar Dalia stebisi, iš kur ėmėsi tos kantrybės ir užsispyrimo. Gal kad niekas netikėjo, kad ji savo pasieks, ir buvo tas užvedantis stimulas. Mama išmokė ją spausti sūrius, kai ką prisiminė dar iš močiutės pasakojimų.

Ilgus metus nedirbama žemė irgi buvo plėšiniai, kuriuos reikėjo įdirbti ir paversti ganyklomis bei auginti daugiametes žoles pašarui. Kiekvienas uždirbtas litas vėl keliavo į gamybą, perkant techniką, agregatus, didinant ožkų bandą. Pati melždavo ožkas ir spausdavo sūrius. Padidinusi bandą pamatė, kad reikia įrengti pieno liniją, antraip nevalios. Pardavė butą, pasikvietė gyventi mamą. Pamažėl pradėjo stotis ant savo kojų.

Vos atsirado galimybė pasinaudoti ES parama, rengė projektus. Kas iš to, jei ta parama buvo dalijama tik elitui. „Niekas manimi netikėjo, aiškino, kad ožka – ne gyvulys. Nepasimečiau. Vieną paraišką atmetė, kitą rašiau. Kantriai beldžiausi į Europą, bet per biurokratų pinkles niekaip nepavyko. Dariau ką išmaniau, kol nušvito saulė ir man. Nebūtų nušvitusi, jei nebūtų pasikeitusi ministerijos valdžia. Gavau paramą, ir ne vieną. Pasirodo, tiko visi mano rengti projektai. Dabar jau gal ketvirtą projektą „suku“ – ūkio modernizavimas vyksta kaip iš pypkės“, – džiaugėsi Dalia.

Aišku, ką reikėjo patirti sąžiningai darbštuolei, kuri beldėsi į valdžios duris. Pasirodo, net norint patekti pas aukščiausią valdžią reikėjo rasti tarpininką, ypač jei neturėjai užtarėjų. Dabar moteris gali bet kada užsukti pas viceministrus ir net be vargo ministrą pasiekti.

Dalia prisipažino, kad ji mėgsta rizikuoti, bet protingai. „Sako, kad avantiūristas nuo aferisto – tik per vieną žingsnį. Aptikau ir savyje tokių polinkių. Einu prašyti paskolos į banką, nesakau, kad piniginėje du litai. Aiškinu, kokia aš turtinga, kiek visko turiu, kaip man sekasi. Jei ten ateisi su bėda, tai tik su dar didesne išeisi. Reikia nerodyti savo silpnybių. Tada išloši. Tiesa, nieko neapgaudinėju, viską darau sąžiningai ir be reikalo nerizikuoju“, – verslo paslaptis aiškino ūkininkė.

Dabar ji augina apie 500 ožkų. Iš jų 150 melžiamų. Banda pripažinta veisline. Žemės dar papildomai nuomoja. Deklaravusi 59 ha ekologinį ūkį. Ožkų pieną perdirba. Gamina plataus asortimento sūrius, vertinamus Lietuvoje ir užsienyje. Parduoda ožkų pieną, veislinius gyvulius bei mėsai. Samdo porą darbininkų įvairiems darbams, sezono metu – dar kelis. Sūrius spaudžia pati, niekam nepatiki. Jai talkina pagalbinė darbininkė, padedanti susitvarkyti sūrinėje. Savo gaminius parduoda sostinės Tymo turgelyje ir Kaune prie Pilies.

Dalia kaip gera šeimininkė spaudžia įvairaus skonio sūrius. „Darau rūgštaus pieno sūrius su kmynais, česnaku, aitriosiomis paprikomis, juodaisiais pipirais, saldaus pieno sūrius su žolėmis, dilgėlėmis, krapais. Pagaminu ir saldžių sūrelių su razinomis, šokoladu, kokosu. Gaminu ir brinzą. Pamėgo pirkėjai ir rūkytus bei fermentinius sūrius. Netrukus bus ir naujovių“, – neslepia dar plėsianti gamybą verslininkė.

Dalia pamėgino gaminti fermentinius sūrius ir jai pavyko. Tad dabar jau yra naujas verslo planas. Vasarą pirkėjų mažiau, o pieno daugiau primelžiama. Tad ji jau suprojektavo statyti sūrių brandinimo ir šaldymo patalpą. Gamins fermentinius sūrius, kuriuos pardavinės nuo rudens visą žiemą. Dar ketina įsigyti smulkios technikos.

Išdavė Dalia ir didžiausią svajonę. „Mano didysis sumanymas – pastatyti svečių namus prie kelio. Juk magistralė – tai gysla, pulsuojanti gyvenimu. Tai būtų alternatyva žemės ūkio veiklai ir, ačiū ministrui, kad jo dėka sudarytos galimybės gauti tam paramą. Svečių namai būtų kitokie nei įprasta. Gamintume patiekalus iš ožkiukų mėsos. Sūrių – platus asortimentas. Šviežios žuvys iš tvenkinių, daržovės iš daržo. Vieni atvažiuos pavalgyti, kiti produktų nusipirkti. Tada gal jau galėčiau pasakyti – visos svajonės išsipildė“, – pasakojo Dalia.

Dabar ji planuoja rudens šventę savo sodyboje. Tai bus gurmanų fiesta, į kurią jau antrąkart rinksis ožkų augintojai ir sūrių gamintojai. Pirmoji šventė sutraukė 300 sūrių mėgėjų. Čia vyko degustacijos, šeimininkės varžėsi, kuri suspaus gardesnį sūrį. Vyko įvairiausi konkursai, o jų nugalėtojai buvo skraidinami oro balionu...

Šiemet Dalia visus apstulbins madų demonstravimu. Dizaineriai iš Kauno pristatys rūbų ir aksesuarų, pagamintų iš ožkų odos, kolekciją.