- Ponia Prezidente, Vokietija uždarys visas savo atomines elektrines, tuo tarpu Lietuva nori statytis naują. Kodėl lietuviai, nepaisant Fukušimos, tebenori atominės energijos?
- Tai susiję su mūsų energetine priklausomybe nuo Rusijos. Mes tik 20 metų vėl esame laisvi. Mūsų priklausomybė nuo energijos tiekimo iš Rusijos praktiškai vis dar šimtaprocentinė. Žmonės apimti netikrumo jausmo. Bet mūsų santykiai su kaimynais tapo atviresni. Dialogas gilesnis, nei anksčiau, bet mes negalime pasakyti, kad pažengta jau tiek, jog žmonės jaustųsi visiškai ramūs ir pasitikintys. Mes žinome, kad Rusija labai dažnai energiją naudoja kaip politinio spaudimo instrumentą. Energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos yra ypatingai svarbi.
To sąlyga – turėti linijas į Vidurio Europą. Be to, mums reikia nepriklausomų energijos šaltinių, ir atominė energija yra galimybė stabilizuoti mūsų apsirūpinimą energija.
- Ar jaučiate spaudimą iš Rusijos?
- Žinoma. Geriausias to pavyzdys, kad mes už dujas mokame 30-40 proc. daugiau, nei Vokietija. Tai politinis spaudimas, siekis dominuoti. Tai įmanoma, nes mes neturime jokių alternatyvių energijos šaltinių.
- Lietuvai planuojant naujos atominės elektrinės statybas, Rusijos valstybinis koncernas „Rosatom“ praneša apie dviejų naujų reaktorių statybą jūsų kaimynystėje – vieno Baltarusijoje, kito Kaliningrado srityje. Kaip Jūs tai interpretuojate?
- Rusija nori, kad Baltijos šalys išliktų pririštos prie Rusijos energijos rinkos, o ne Europos. Bet tai nepavyks. Mes norime paskubinti elektros linijos į Švediją statybą, taip pat statome nuosavą skystųjų dujų terminalą.
- Ar abi planuojamos rusiškos atominės elektrinės yra bandymas išstumti Lietuvą iš rinkos?
- Visų pirma siekiama Lietuvą ir toliau pririšti prie Rusijos energijos rinkos. Todėl elektrinės yra politinio spaudimo instrumentas. Mes nematome jokio ekonominio pagrindo jų statybai. Tai yra vien politinis sprendimas.
- Ką apie tai Jums sakė Vladimiras Putinas?
- Jis mus pakvietė dalyvauti Kaliningrado projekte.
- Ar jis iš jūsų reikalavo atsisakyti planų statyti savo elektrinę?
- Žinoma. Jie sakė, kad būtų geriau sutikti su jais, o ne statyti savo jėgainę. Tai vienas iš jų standartinių pasisakymų.
- Lietuvai praėjusiais metais per sunkią ekonominę krizę pavyko išsiversti be ES ar TVF paramos. Jūsų šalis radikaliai sumažino valstybės išlaidas. Ką galvoja lietuviai, šiandien matydami, kaip Europos pinigai plaukia į Graikiją?
- Krizė visiems buvo sunki, bet Lietuva per pastarąjį dešimtmetį jau antrą kartą pateko į sunkmetį. Pirmą kartą tai nutiko 1998-1999 metais, kai patekome į Rusijos krizės sūkurį. Ir tada mes nesiskolinome jokių pinigų, išmokome, kaip elgtis tokioje situacijoje. Be to, šiandien mes gauname paramą iš Europos sanglaudos ir žemės ūkio fondų. Mums tai gana reikšmingos sumos.
Atėjus krizei, mes iškart supratome, kad patys turime imtis ilgalaikių priemonių ir visų pirma sumažinti išlaidas. Mūsų valiuta pririšta prie euro, todėl mums nieko kito ir nebeliko, tik karpyti išlaidas. Eiti ir prašyti pinigų nebuvo prasmės. Rinkos reaguoja į vyriausybių stiprumą ir pasiekimus, o ne į tai, kiek pinigų jos išprašo iš tarptautinių valiutos fondų ar kitų institucijų. Vyriausybės, prašančios pagalbos, tik parodo, kad nesugeba susitvarkyti pačios. O Lietuva dabar pradeda atsigauti.
- Lietuviai supranta, kad dabar pinigai pumpuojami į šalis, kurios nebuvo tokios disciplinuotos?
- Mes nesame eurozonos nariai, todėl už tai dar nemokame. Dėl to mums lengviau tą priimti. Kai kuriose šalyse elitas valdė visiškai neatsakingai. Čia kalbama apie dešimtmečius neūkiškumo. Davėjams tai priimti labai sunku. Čia keliamas klausimas apie ekonominę ES politiką. Turint bendrą valiutą, reikalinga bendra fiskalinė politika arba labai griežtai suderinta fiskalinė politika. Be šito bendra valiuta ilgai negyvuos. Krizė aiškiai parodė: buvo didelė klaida, kad mes 2005 metais sušvelninome Stabilumo paktą.
- Už tai atsakinga ir Vokietija.
- Aš tą gerai prisimenu. Vokietija buvo arti deficito ribos, taip pat ir Prancūzija. Daug šalių tuomet ėjo šia kryptimi. Prisimenu, kad mus labai nustebino, jog daugelis vyriausybių taip lengvai sušvelnino taisykles.
- Jūs palaikote griežtesnes taisykles eurozonai?
- Kiekvienas ekonomistas pasakys: jeigu norima bendros valiutos, reikia norėti ir bendrų taisyklių.
- Ir Lietuva vis dar nori įsivesti eurą?
- Taip, bet mes nenorime spekuliuoti apie datą. De facto mes turime eurą jau dabar, nes mūsų valiuta prie jo pririšta.
- Jūsų šalis daugiau kaip 40 metų buvo okupuota sovietų. Kokių atsiminimų Jūsų šeimoje tai paliko?
- Tokių pat, kaip bet kurioje kitoje šios šalies šeimoje. Pavyzdžiui, mano seneliai buvo deportuoti į Sibirą. Mes visada žinojome, kad esame okupuoti, kad esame lietuviai, turime savo kalbą, religiją ir kultūrą. Mes privalėjome turėti du veidus – vieną šeimoje, o kitą gatvėje, kur nebuvo galima sakyti, ką galvoji. Tuomet į Sibirą buvo išsiųsta beveik 300 tūkst. žmonių, ir beveik pusė jų negrįžo.