Žvejai skųsdavosi, kad sunku išplaukti į jūrą visą laiką užankančiu ir perbrendamu įplaukos kanalu, kad valtis tenka stumti iki kelių įsibridus į vandenį. Aimanuodavo, kokios sunkios darbo sąlygos, nėra kur švartuotis, nepatogu iškrauti žuvis, privažiuoti mašinomis. Ir ilgesingai laukė uosto atgimimo.
Tačiau dabar, kai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos lėšomis išgilinta akvatorija tapo panaši į modernų uostelį, prie kurio krantinių atvesta elektra, yra patogios pontoninės prieplaukos su geriamuoju vandeniu, Šventosios žvejai ėmė raukyti nosį.
Prie nemokamos akvatorijos ir krantinių pripratę žvejai pradėjo baidytis net mažiausio visoje Baltijos jūroje – vos 200 litų – mėnesinio mokesčio už vienos valties laikymą uoste.
Sužinoję, kad, kaip ir visame pasaulyje, už naudojimąsi įrengtu uostu teks mokėti, žvejų atstovai prašneko, jog tiek tas naujas uostas jiems ir tebuvo reikalingas. Girdi, plokščiadugnėmis valtimis jie ir taip išplaukdavo į jūrą, tad dėl to iki 3 metrų gilini įplaukos kanalo net nereikėję.
Švartuotis prie naujų prieplaukų esą nepatogu, nes dėžes su žuvimis prieplaukos taku keliolika metrų reikia nešti iki laiptelių, po to kopti ant krantinės.
Galimybė prieplaukose prisijungti prie elektros srovės ir geriamojo vandens čiaupų, pasirodo, irgi nereikalinga, o dušu jie galintys pasinaudoti ir namie.
„Jeigu tokie patogumai pritaikyti jachtomis atplaukiantiems turistams, tegu jie ir moka.
O mums pakanka ir ant smėlėto kranto išplaukti”, – aiškina Šventosios žvejų asociacijos vadovas A.Valiukas.