Šiandien vakare pradedamos švęsti Joninės yra viena seniausių švenčių, siekianti dar pirmykštės bendruomenės laikus.
Ši šventė susiformavo, kai įsigalėjo žemdirbystė ir gyvulininkystė.
Europoje Joninės pradėtos švęsti kaip Jono Krikštytojo gimimo data dar šeštajame amžiuje.
O Lietuvoje XIV–XVI amžiais ši šventė dar vadinta Kupolėmis, Rasa.
– Kaip su metais keitėsi Joninių šventimo tradicijos? – pasiteiravo „Sostinė” N.Marcinkevičienės.
– Kalbant apie šventimą, po nepriklausomybės atkūrimo galima išskirti tris žmonių grupes, kurios skirstomos pagal požiūrį į šios šventės minėjimą.
Pirmieji – tos šventės, apeigų gerbėjai ir puoselėtojai.
Jie supranta ar bent stengiasi suprasti viso ritualo esmę, jiems to reikia, atlieka reikalingas apeigas, įsijaučia į tai.
Kitai grupei žmonių tai yra vidurvasaris, trumpiausia vasaros naktis.
Didelei daliai vilniečių tiesiog norisi išeiti, pabūti prie vandens, laužo ir pamatyti kitus šventės atributus.
Tais šventės akcentais domimasi, bet į juos per daug nesigilinama, atsirenkama tai, kas kelia nuotaiką.
Kai kam netgi patinka kai kurios folklorinės dainos.
Tretiesiems tiesiog reikia švęsti, tai turėtų būti puotavimas, geras koncertas, kur galima pasilinksminti.
Šventės atributai visiškai nebūtini. Ir ši žmonių dalis yra didžiausia.
Prie sostinės Baltojo tilto tai ir matome.
Nors ir yra kokie nors šios šventės akcentai, pavyzdžiui, raganos, kerėtojos, bet minioje žmonių, muzikos garsuose ir aluje visai tai nuskęsta, pranyksta.
Nors manau, kad ši šventė kiekvieną žmogų vienaip ar kitaip paliečia.
Kultūros darbuotojai visada stengėsi įteisinti Jonines kaip visuotinę šventę, kaip laisvadienį, tačiau tai pasiekė tik aludariai, kurie turi pinigų ir gali daryti įtaką.
– Ar yra kur nors išlikusių istorinių duomenų, kaip senais laikais Vilniuje buvo minimos Joninės?
– Vilniuje tikrai buvo minima ši šventė.
Viename istorijos šaltinyje parašyta, kad jaunimas susirasdavo senas vežėčias, sudėdavo senus daiktus, išveždavo viską už miesto ir sudegindavo.
Tai buvo gyvenamosios aplinkos apsivalymo ritualas.
Tarsi šiuolaikinė šiukšlių rinkimo akcija „Darom”.
Džiaugiamės, kad Vilniuje pastaraisiais metais atgimė kerėtojų, žolininkų turgeliai, o tuo garsėjo Vilnius tarpukariu.
Dabar prie Šv.Jurgio bažnyčios, Jonų bažnyčios varpinės renkasi kerėtojos, žolininkės.
– Dabar Joninės ir alkoholis – neatsiejami dalykai.
- Ar senovėje buvo vartojamas alkoholis per Jonines?
– Taip, jį gerdavo. Istoriniuose šaltiniuose yra minimas ir alus, ir stipresni gėrimai.
Aišku, kad buvo vartojama kiek saikingiau, alus nebuvo toks stiprus kaip dabar.
Ir vartotas dažniau kaip apeiginis gėrimas.
Nė vienoje didelėje šventėje be to nebuvo apsieinama.
Bet, kaip sakiau, buvo visai kitas saiko matas.
– Per Jonines vilniečiai puls sveikinti Jonų ir Janinų. Ar neateis į sostinę tokie laikai, kad nebebus ką sveikinti?
Juk šis vardas tampa vis retesnis.
– Vardas Jonas metrikų knygose vienas populiariausių buvo XVII–XVIII amžiais.
Kaip ir dauguma vardų, turinčių dvi gimines, populiarus buvo vardas Jonė.
Vardas Janina greičiausiai atėjo iš Lenkijos.
Tačiau šis paprotys sveikinti Jonus ir Janinas yra gana vėlyvas. Joninių šventė perėmė garbingą šventojo Jono Krikštytojo vardą.
O ąžuolo vainikas daugiau būdingas latviams, mes tai iš jų perėmėme.
Pas mus, lietuvius, vainikuodavo žolynų vainiku, tačiau dažniau slapčia kabindavo jį varduvininkams ant durų.
Jono vardas iš tikrųjų tarsi buvo nunykęs, tačiau apsisuko ratas, ir vėl jis vis dažniau suteikiamas vaikams.
Taigi ratas sukasi: vardas arba madingas, arba ne.
Todėl nemanau, kad Jonų Vilniuje neliks. Šis vardas stipriai įsitvirtinęs.