Tačiau galią turinčiųjų galios žaidimuose teisingumas turi tokį keistą ypatumą – jis kartais virsta preke.
Ar politiniuose kompromisuose siekiama maksimalaus teisingumo ar ne, Vyriausybės, Seimo, prezidento sprendimuose tai galų gale išaiškėja. Anksčiau ar vėliau. Žinoma, geriau, kai paaiškėja anksčiau.
Į įstatymo priėmimo procesą reikėtų žvelgti iš tarptautinių santykių varpinės. Lietuvai nėra naudinga būti nuolat įvardijamai tarptautinėse arenose kaip nesąžininga savo piliečių žydų atžvilgiu valstybė. Šia prasme Lietuvą dabar nustos kritikuoti. Todėl įstatymą tikrai reikėjo priimti.
Įstatymo priėmimas, reikia manyti, yra naudingas ir Tėvynės sąjungai. Pirma, stiprėja jos partijos ryšiai su JAV, kuri labai aktyviai domėjosi ir rėmė šį įstatymo projektą. Žinant, kad JAV valstybės sekretorė H.Clinton birželio pabaigoje atvyksta į Vilnių, suprantama skuba, kokia įstatymas buvo priimtas Seime. Antra, manau, kad konservatorių vadovybė tikisi kažkokių dividendų, paspirties iš JAV prieš Seimo rinkimus. Arba juos pralaimėjus.
Beje, dėl galimų panašių priežasčių konservatoriai uoliai remia Katalikų bažnyčią, gražindama jai žemes ir nekilnojamąjį turtą. Tik to turto, palyginti su kompensacijos dydžiu žydų religinėms bendruomenėms, yra dešimteriopai daugiau, ir apie jokius procentus nuo turto vertės nekalbama.
Reikėtų paminėti faktą, jog atlikti tyrimai rodo, kad vos ne tas pats kiekis Lietuvos gyventojų pasisako ir prieš kompensaciją už žydų religinę nuosavybę (58 procentai), ir prieš nuosavybės gražinimą ar kompensaciją už ją Lietuvos katalikų bažnyčiai. (Apie 60 procentų).
Kai teisingumas ir politika taip susipina, nebežinai, ar girti, ar peikti. Pavyzdžiui, pasak Kauno religinės žydų bendruomenės vadovo M.Bairako, Lietuva šiuo įstatymu pažeidė visus judaizmo kanonus, mat įstatymu, tai yra prievartiniu būdu suponuojama hierarchinė struktūra, sudarytą iš pasaulietinių žydų bendruomenių asociacijos ir laisvanoriškos Lietuvos žydų religinės bendrijos. Judaizmas, priešingai nei Katalikų bažnyčia, niekada neturėjo hierarchinės struktūros.
Politika yra kompromisų menas. Bet kaip pavadinti kompromisus į vienus vartus?
Asociacijos Lietuvos žydų bendruomenė pirmininko pavaduotoja Faina Kukliansky prisimena, kad 2002 metais prasidėjus deryboms su kairiųjų vyriausybėmis, buvo reikalaujama ir restitucijos, ir faktinės kompensacijos už kiekvieną pastatą.
Tačiau valdant G.Kirkilo Vyriausybei, restitucijos modelis, pasak jos, virto politine gera valia kompensacijos forma. Paskelbus, kad ši suma lygi 374 mln. litų, ji vėliau sumažėjo iki 128 milijonų. Tai 30 proc. mažiau. Todėl nelieka nieko kito, kaip tik pasidžiaugti ta gera politine nukainuota valia. Beje, valstybei lieka dar 80 sinagogų. Ką valstybė ruošiasi daryti su šiomis judėjų šventovėmis?
Ar reikia kaltinti A. Kubiliaus Vyriausybę už akivaizdžią sėkmę gerokai sumažinant sumą? Ne. Priešingai, reikia padėkoti. Vis geriau negu nieko. Kaltinti reikėtų, mano nuomone, Pasaulio žydų restitucijos organizaciją ir jos atstovą derybose su Lietuvos vyriausybėmis Amerikos žydų kongreso vieną iš buvusių direktorių Andrew Bakerį. Būtent jis visus dešimt metų buvo atsakingas už derybas su Lietuvos vyriausybėmis.
Bandysiu atsakyti į klausimą, kodėl prireikė visus dešimt metų siekti to, ką A. Kubiliaus vyriausybė pasiekė per dvejus metus? Net ir žinodama apie galimą pasekmę - antisemitizmo sustiprėjimą. Ir dar ekonominės krizės metu.
Pasak buvusių G.Kirkilo Vyriausybės narių, tiesiogiai dalyvavusių derybose ir kontaktuose su Amerikos žydų kongreso atstovu, pastarasis pasirinko neproduktyvią agresyvią ir net arogantišką derybų taktiką. Ją būtų galima pavadinti “citrinos spaudimo” taktika. Tokia taktika akivaizdžiai nesuveikė nei Lenkijoje, nei Latvijoje. Šios taktikos rezultatas Lietuvoje, - vietoj 374 mln. litų liko 128 mln. litų. Nes derybų nebuvo.
Pavyzdžiui, pareikalavus pateikti dokumentus, patvirtinančius 1500 pastatų nuosavybę religinėms žydų organizacijoms, to nebuvo padaryta daug metų. Taip pat buvo kategoriškai atsisakyta įtraukti į derybas asociacijai Lietuvos žydų bendruomenė nepriklausančias organizacijas arba atskirus garsius ir nepriklausomus žydų kilmės Lietuvos piliečius, kaip tai buvo padaryta Prancūzijoje “Foundation Shoah”.
Atvirkščiai, pasak šaltinių, iš šių žmonių ir organizacijų buvo tyčiojamasi. Demokratinės šalies atstovams lyg ir nederėtų taip elgtis, rodyti nepagarbą demokratiniam atstovavimui ir demokratiniams principams. Galiausiai net buvo griebtasi šantažo prieš atskirus G.Kirkilo Vyriausybės narius, gąsdinant juos draudimu įvažiuoti į JAV.
Amerikos žydų organizacijos net nebandė kalbėti apie kompensaciją už privačią nusavintą nuosavybę. Nors pradeda reikšti nepasitenkinimą fiziniai asmenys, 1970 –1990-taisiais palikę Lietuvą ir netekę Lietuvos pilietybės, kuri būtų leidusi jiems susigr1žinti privačią nuosavybę.
Nepatvirtintais duomenimis, šios nuosavybės kaina galėtų siekti iki milijardo litų. Taigi Lietuvos žydų kilmės piliečiai ir jų organizacijos, tarp jų ir religinės, atgavo tik mažą dalį. Nuoširdžiai dėkui už tai pasaulio žydų restitucijos organizacijai ir Amerikos žydų Kongresui. Už nesugebėjimą, matyt godumo apakintiems, gerbti derybų partnerį Lietuvą. Juolab, kad nė vienas iš dabartinių Lietuvos politikų nėra kaltas ar kaip kitaip atsakingas už Holokaustą. Beveik visi jie gimė jau po karo.
Didžiausia klaida buvo neįtraukti į tuomečio fondo valdybą ir steigėjus nepriklausomas žydų organizacijas. Tuometė Vyriausybė kaip tik siekė bendro derybų partnerio, o ne atskiros organizacijos interesų patenkinimo. Amerikos žydų kongreso atstovas, nors ir prašomas, atsisakė tai padaryti. Galiausiai kompensacijos procesą visiškai sužlugdė Šnipiškių kapinių skandalas bei pasaulio judėjų ortodoksų litvakų protestai.
Įstatymo priėmimo metu Seime buvo pastebėta, kad esminiai neaiškumai gali virsti teismų maratonu. Mano žiniomis, minėtos pasaulinės judėjų litvakų organizacijos ruošiasi protesto akcijoms.
Mat įstatyme pabrėžiama, kad šiandien Lietuvoje nėra jokių žydų religinių bendruomenių, egzistavusių prieš Antrą pasaulinį karą, teisių perėmėjų. Tai netiesa. Todėl pagrįstai kyla klausimas - ar istorinio teisingumo aktas iš tiesų yra ir teisingas, ir galutinis?