Lietuviškąjį Romeo ir suomę Džuljetą sutikau pažįstamų gydytojo Pekkos ir meno mokyklos dėstytojos Anne Peltonenų namuose Savonlinoje.
Tikėjausi čia rasti įpykusius tėvus, nežinančius, kaip tą lietuvaitį Romeo iškrapštyti namo, apsiverkusią jų dukterį ir prasikaltusį Paulių.
Bet mane pasitiko besišypsantys tėvai Anne ir Pekka, pyrago kvapas ir iki ausų išsišiepę įsimylėjėliai. Jie iškepė pyragą, kaip iškart prisipažino, „su meile”.
Prisimenu Susanną prieš porą metų – paprasta, apvalaina suomė mergaitė. Šiandien ji – žavinga, besiskleidžianti gėlė. Lyg katė murkia angliškai, glaustosi prie Pauliaus ir žiūri į jį dievinančiomis akimis.
O jis išdidus kaip povas pasakoja jų meilės istoriją, kuri, kaip dažniausiai nutinka, buvo tik atsitiktinumas.
Vieną naktį lindėdamas internete Paulius parašė pirmai prie tinklo prisijungusiai mergaitei laišką. Tai ir buvo tuomet dar 15-metė Susanna iš tolimo Suomijos miestelio.
Nors Paulius ruošėsi abitūros egzaminams, su naująja drauge plepėdavo iki paryčių. Rytą neišsimiegoję kiekvienas patraukdavo į savo mokyklą.
„Išvis nebendravau su lietuvaitėmis. Nemačiau reikalo (oho!). Joms galvoje – vakuumas”, – po tokių Pauliaus žodžių, manau, geriau jam nebegrįžti į gimtąjį Akademijos miestelį Kauno rajone.
Susanna jį pirmiausia patraukė galvosena, protu.
„O Paulius visai kitoks nei nevykėliai suomiai vaikinai”, – iš peties kirto ir Susanna.
Įdomu – koks?
„Mandagus, džentelmenas. Ir pirmą pro duris praleis, ir paltą nuvilks. Mes mėgstame tą pačią muziką, panašiai įsivaizduojame savo ateitį.
Beveik metus tik susirašinėjome ir jautėmės esą lyg brolis ir sesuo”, – sakė vienturtė Susanna ir prisipažino, kad Paulius – pirmoji jos meilė.
Susannos tėvai mylinčiomis akimis žiūrėjo į dukterį, klausėsi Pauliaus gražbylysčių ir pritarė joms.
Būdama jų vietoje vyčiau tą lietuvį, lyg sniegas iš dangaus nukritusį į jų moksleivės dukters glėbį. Bet suomiai santūrūs – gal tikrųjų minčių ir nerodo?
„Mačiau, kad Susanna per naktis susirašinėja su lietuviu. Parašiau jam laišką, paklausiau, kas jis toks, ką veikia. Jo atsakymai mus nuramino. Praėjusią vasarą Susanna norėjo važiuoti į roko festivalį kitame mieste. Pasakėme, kad jos vienos neišleisime.
Ji ėmė ir parašė Pauliui, kad jis atvažiuotų”, – Anne prisipažino ir pati prisidėjusi prie jos šeimos gyvenimą pakeitusių įvykių.
Bet gal niekas nesitikėjo, kad Paulius jų namuose liks ilgam, kai praėjusią vasarą Helsinkio prieplaukoje jį pasitiko Susanna su dėde.
Ar patiko marias perplaukusiam jaunajam Romeo suomė mergina?
„Jau buvau matęs ją internete. Aš į išvaizdą ne per daug kreipiu dėmesį (o be reikalo – Susanna galėtų ir įsižeisti!).
Pirma pakalbu, o po to galiu ką nors pasakyti”, – dėstė Paulius, ir aš jau nebesistebiu, kad Lietuvoje jis neturėjo merginos.
Matyt, pokalbis buvo geras, nes Paulius negrįžo į Lietuvą.
Jaunuoliai pasiėmė palapinę ir patraukė į roko festivalį Turku mieste, o iš ten – į Susannos tėvų namus.
„Neilgam, – sakė Paulius, – tik 20 dienų. Neketinau sėdėti jiems ant sprando. Dar būdamas Lietuvoje susiradau darbo fermoje netoli Tamperės.
Grįžti į Lietuvą nebuvo jokio reikalo. Visi draugai išvažinėjo, o mama namie per prievartą nelaikė. Pamaniau – kodėl ne Suomija?
Atsisveikinęs su jauna mylimąja ir jos tėvais, Paulius pernai liepos mėnesį išvyko melžti karvių į fermą, esančią už 300 kilometrų.
Ūkininkas suomis savo fermoje augino bulius, turėjo karvių bandą ir nuomojo 15 vasaros namukų turistams.
Paulius didžiuojasi – jis, miesto vaikas, greitai išmoko melžti karves aparatais, jas šerti ir išvalyti gardus.
„Nebuvo sunku, nors tai buvo pirmasis mano darbas, – sakė jaunasis Romeo, dėl mylimosios pasiryžęs kalnus nuversti, ką ten karves melžti. – Keldavausi 7 valandą ryto, iki vidurdienio susitvarkydavau.
Paskui poilsis, o 17 valandą – vėl į darbą. 23 karves pamelždavau per 40–50 minučių. Pieną pildavau į talpyklas, kas tris dienas atvažiuodavo pienvežis ir išveždavo.”
Suomija – pirmoji Pauliaus aplankyta užsienio šalis, apie ją jis beveik nieko nežinojo.
„Nustebino žmonių ramybė, kultūra. Net išgėrę jie neagresyvūs. Su lietuviais net nėra ko lyginti, – sakė vaikinas iš Kauno priemiesčio. – Mane, nepažįstamą, suomių šeima priėmė lyg savą be jokios baimės.”
Fermoje dirbantį Paulių kartą per mėnesį savaitgaliais aplankydavo Susanna – jaunuoliai eidavo į miestelį valgyti ledų ir kurdavo ateities planus.
Bet ateitis buvo visai neaiški. Susanna – dešimtokė. Pauliui kol kas reikėjo tvarkytis su 23 karvėmis.
Uždarbis nebuvo didelis – atskaičiavus už namelio nuomą, elektrą, maistą, pavykdavo sutaupyti 450 eurų (apie 1530 litų).
Paulius nesiskundžia: Suomijoje minimalus uždarbis – 950 eurų neatskaičiavus mokesčių. Viskas būtų buvę gerai, jei ne šeimininko motina.
Ar senolės Suomijoje piktos?
„Ji įjunko mane apkrauti darbais per poilsio pertrauką: tai jai krūmus išpjauk, tai kiemą sutvarkyk.
Atėjo ruduo, namelyje šalta, bet šildytuvo įjungti neleidžia, iškart rėkia. Taip ir norėjosi jai per kuprą užtvoti!” – piktinosi Paulius.
Vieną gruodžio dieną aplankyti dukters draugo atvažiavę Susannos tėvai pašiurpo, radę Paulių apšarmojusiame kambaryje. Sukrovė jo mantą ir išsivežė į savo namus.
„Negalėjome palikti vaikino taip gyventi, nors Paulius nieko nesakė. Mums ten atrodė baisu”, – lakoniškai paaiškino Susannos tėvas, kodėl Paulius dabar gyvena jų dukters kambaryje.
„Ne, ne, nefotografuokite mūsų kambaryje, mes nespėjome susitvarkyti, nuo ryto virėme pietus ir kepėme pyragą”, – užstojo savo kambario duris Susanna ir Paulius.
Suomijoje nieko nestebina, jei moksleiviai drauge apsigyvena vieno kurio nors tėvų namuose.
„Geriau tegu gyvena drauge nei per naktis nežinia su kuo laksto į diskotekas”, – paaiškino man draugai.
Bet Susannos motinos Anne paklausiau, ar ne per anksti dešimtokei dukteriai gyventi su vaikinu viename kambaryje? Ir ar nereikėjo dėl to pyktis su vienturte dukterimi?
„Voi, voi, – atsiduso Anne, bet šypsojosi. – Mes, tėvai, nieko nesakome, o ką galėtume? Ar ginčai padėtų? Mūsų duktė jau darosi suaugusi, ir turime su tuo taikytis.
Suprantama, lytinis gyvenimas Susannai dar būtų per ankstyvas. Apie jų santykius daug kalbėjomės su Pauliumi. Jis turi suprasti, kad Susanna dar vaikas, dar auga.
Gal iš pradžių ir buvo sutrikimo, kai Paulių atsivežėme pas save. Bet dabar visai puiku! Džiaugiamės, nes jis suvienijo mūsų šeimą.”
Anksčiau Susanna leisdavo laiką prie kompiuterio ar su draugais, neturėjo su tėvais nieko bendra. Dabar jie visi keturi nuolat kartu.
„Susanna net mokytis pradėjo geriau – jaučia atsakomybę už savo ateitį. Paulius – mandagus, darbštus.
Pauliaus šeima laukia, kad jis užsidirbs Suomijoje pinigų. Mes norime jam padėti”, – ramiai dėstė Anne.
Paulius klausėsi ištempęs ausis, nors dar nedaug ką suomiškai supranta. Tad suabejojau, ar jis suprato ir motinos nuogąstavimus dėl artimesnių santykių su jaunąja Džuljeta?
Į kiekvieną mano klausimą lietuvis turėjo atsakymą. Jau šią vasarą abu ketina persikelti į Vilnių – centre jau turi nusižiūrėję butuką nuomotis.
Rudenį Susanna mokytųsi privačioje gimnazijoje Vilniuje, o jis – profesinėje mokykloje apdailininko amato.
Paulius atsiduso, bet pripažino, kad jo santaupų neužteks. Už viską teks mokėti Susannos tėvams.
„Tapęs apdailininku Suomijoje tikrai gaučiau darbo. Susanna norėtų studijuoti mediciną, tad po metų kitų grįžtume į Suomiją.
Bet gal pavyks man įstoti į profesinę mokyklą ir Suomijoje. Susannos mama surado man darbo – padedu gaminti dekoracijas Savonlinos pilyje liepą vykstančiam operos festivaliui.
Alga – apie 2 tūkst. eurų (apie 7 tūkst. litų). Turėčiau gauti ir teisę nuolat gyventi Suomijoje. Minčių galvoje tikrai daug”, – dėstė Paulius.
Peltonenų šeima linksėjo galva, nors nieko lietuviškai nesuprato.
Susanna žiūrėjo įsimylėjusiomis akimis. Mačiau, kad Pauliaus pasitikėjimas savimi visiems daro įspūdį.
Ar tėvai neprieštarauja, kad vienturtė duktė vyktų į nepažįstamą Lietuvą su netikėtai jų šeimoje atsiradusiu lietuvaičiu?
„Susanna visada norėjo mokytis ir pagyventi užsienyje. Suomių vaikai anksti pradeda savarankišką gyvenimą”, – tarė savo žodį ir tėvas Pekka.
„Tik bijau, kad Susanna per daug nekomanduotų Pauliui, nes ji – stipri asmenybė”, – juokėsi Anne.
„Taip nebus. Aš Susanna pasitikiu”, – diskusijoms tašką padėjo Paulius.
O kas po to? Kaip baigsis suomiška meilės istorija? Sužadėtuvėmis ir vestuvėmis? Vėl pasmalsavau, nes pamačiau ant Susannos piršto žiedelį.
Pasirodo, žiedelis nieko nereiškia. Kalėdų proga Paulius nupirko mylimajai dovaną, o žiedelis ėmė ir tiko kaip tik ant bevardžio piršto.
Abu įsimylėjėliai svarstė blaiviai – susituoks po kokių penkerių metų.
„Tai tu, Pauliau, užsiauginsi sau žmoną?” – klausiau. „Galima sakyti ir taip”, – nesutriko jis.
Paulius augo su mama ir močiute, o tėvo nėra matęs. O kaip sekasi gyventi suomių šeimoje?
„Man patinka. Iš pradžių stebino, kad saunoje visi nuogi, bet pripratau. Čia daug demokratijos. Tėvai gerbia vaikų norus ir siekius.
Patinka, kad visus buities darbus vyras ir žmona dalijasi po lygiai. Indus plauti čia ne tik žmonos pareiga. Gal tik nelabai patinka, kad lygybė panaikino ir moterų moteriškumą.
Užtat ir stengiuosi Susannai rodyti vyriško dėmesio. Jai tai labai patinka”, – Paulius baigė savo kalbą angliškai ir gavo Susannos bučkį.
„O kada imsi kalbėti suomiškai?” – atsisveikindama paklausiau.
„Mokausi. Pirmieji dar Lietuvoje išmokti žodžiai buvo keiksmažodžiai iš kino filmo”, – juokėsi Paulius.
„O kam tau jų reikia?” – nustebau.
„Juk būna, kad ir man nesiseka”, – prisipažino jaunasis Romeo.
Kai iš Pauliaus žodžių nusijuokiau aš, draugiškai nusijuokė ir nieko lietuviškai nesuprantanti visa Peltonenų šeima.