„Naujojo Židinio“ vieną sumanytojų ir pirmą vyriausiąjį redaktorių Petrą Kimbrį kalbina nuo pirmųjų žurnalo žingsnių jo gyvenime dalyvavusi dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė.
- „Naujasis Židinys“– savotiškas „paskutinis mohikanas“ iš Sąjūdžio laikų, vienas nedaugelio leidinių, einančių iki šiol. Ar, Tavo akimis žiūrint, žurnalas išlaikė tų laikų idealizmo atspalvį?
- Idealizmo? Taip. Jau vien dėl to, kad žurnalo leidėjai nuolat sprendžia neišsprendžiamą finansų problemą, bet nepasiduoda. Jie tiki žurnalo reikalingumu ir atkakliai jį leidžia, nors kartais sumažindami metinį numerių skaičių.
Mūsų laikais bent finansų atžvilgiu buvo paprasčiau, nes „Naująjį Židinį“ pradžioje labai rėmė lietuvių išeivija. Dabar daugelio tų žmonių, deja, jau nebėra tarp mūsų, o naujų mecenatų jų vieton, deja, neatėjo, tad žurnalas patiria nemenkų sunkumų. Vis dėlto jis tebeina, išlaikęs savo kryptį, o tematikos atžvilgiu pasidaręs net įvairesnis.
- Iš tikrųjų žurnalas išaugo, išsiplėtė jo autorių ratas, greta nuo seno rašančių autorių atsirado naujų vardų.
- Užaugo nauja ne tik autorių, bet ir skaitytojų karta. Galima sakyti, kad žurnalą dabar jau skaito ir jo pirmųjų skaitytojų vaikai. Jie kitokie, negu tėvai. Keitėsi Lietuva, keitėsi jos žmonės, turėjo keistis ir žurnalas. Svarbu, kad „Naujasis Židinys“ sugebėjo tai padaryti.
- Ar sutiktum su retsykiais pasigirstančia nuomone, kad dabartinis „Naujasis Židinys“ kiek nutolo nuo pradinės nuostatos – pirmiausia atstovauti katalikiškajai pozicijai? Esą dabar jame per daug istorinės tematikos straipsnių, pernelyg gilinamasi į ekonomikos ir politikos problemas, sumažėjo teologijos tekstų ir Bažnyčios gyvenimo aktualijų komentarų, kaip būdavo anksčiau.
- Nemanau, kad žurnalas tapo mažiau katalikiškas. Sakyčiau, kad ankstesnis žurnalo variantas buvo akademiškesnis, dabartinis – labiau orientuotas į aktualijų svarstymus, opias nūdienos problemas. Manau, kad kiekvienas Lietuvos katalikas susiduria ir su ekonomikos, ir su politikos dalykais, tad kodėl gi šie klausimai turėtų būti paliekami vien specialiajai tas sritis nušviečiančiai spaudai? Krikščioniškai mąstančiam žmogui nėra tokių gyvenimo sričių, kurios neturėtų rūpėti.
Procesai, vykstantys švietime, politikoje, kultūroje, turi būti nušviečiami katalikiškoje spaudoje ir šitaip ugdyti susipratusį pilietį. „Naujajam Židiniui“ po mano pasitraukimo iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų aš kaip skaitytojas neturiu jokių pretenzijų. Žinoma, viename numeryje būna daugiau man asmeniškai įdomių straipsnių, kitame – mažiau, bet manau, kad žurnalas iš esmės tęsia pradinį sumanymą.
- Koks buvo „Naujasis Židinys“ jo sumanytojų vizijose? Kaip įsivaizdavai žurnalo turinį, jo adresatą Tu pats?
- Mano ir mano bičiulių įsitikinimu, tai turėjo būti ne masiniam katalikų skaitytojui, bet siauresniam ratui, labiau išsilavinusiems, intelektualesniems žmonėms skirtas žurnalas. Manėme, kad tai turi būti krikščioniškosios dvasios žurnalas, skaitomas nebūtinai katalikų. Orientavomės į tokį skaitytoją, kuriam rūpi arba yra įdomi krikščioniškoji tradicija plačiąja šio žodžio prasme – nuo teologijos iki visuomenės gyvenimo.
Be to, pirmajai redakcijai norėjosi net sudėtingiausius praeities ir dabarties visuomenės gyvenimo, Bažnyčios gyvenimo klausimus pristatyti pakankamai aukštu lygiu, bet kartu su intriga, patraukliai, skatinant skaitytoją suvokti pristatomą klausimą kiek įmanoma visapusiškiau. Siekėme gyvo, vaizdingo stiliaus, kuris būtų patrauklus skaitytojams.
Lietuva – nedidelis kraštas, tad tokius reikalavimus tenkinančių autorių nebuvo paprasta rasti, tačiau manau, kad mums tai pavyko, nors iš pradžių žurnale bendradarbiavo tik gal 10–15 žmonių. Dabar beveik visi jie laipsniuoti, tituluoti, daug nuveikę arba valstybės tarnybose, arba savo profesijų srityse, kai kurie buvę ar tebesami žurnalo bendradarbiai padarė sėkmingą politinę karjerą. Tarp pirmųjų „Naujojo Židinio“ autorių buvo ir Gintaras Beresnevičius, ir Egidijus Vareikis, ir Tomas Sodeika, ir Mantas Adomėnas, ir Virgis Valentinavičius.
- Žurnalas ugdė ir krikščioniškų tekstų vertėjus. Pirmuose žurnalų komplektuose turbūt nėra numerio be kokio nors patristikos veikalo fragmento arba teologijos straipsnio vertimo.
- Tuomet tai buvo labai aktualu. Šiandien turime ne vieną šios srities knygą, kurių, pradėjus eiti mūsų žurnalui, lietuviškai dar nebuvo. „Naujajame Židinyje“ neblogai pasidarbavo ir Giedrė Sodeikienė, ir Tatjana Aleknienė, ir daugelis kitų puikių vertėjų, vėliau tapusių nuolatiniais krikščioniškos literatūros leidėjų bendradarbiais. Jų dėka žurnalas atliko reikšmingą švietėjišką darbą.
Ilgainiui paaiškėjo, kad dalį kultūrinio švietimo darbo reikėtų deleguoti leidyklai. Taip visiškai natūraliai 1994 m. gimė leidykla „Aidai“, perėmusi iniciatyvą skelbti didesnės apimties krikščioniškosios filosofijos tekstus, krikščionybės klasiką ir jos komentarus.
- Grįždama prie žurnalo ištakų, norėčiau paklausti, kodėl atsparos tašku buvo pasirinktas tarpukario laikų „Židinys“?
- Sovietmečiu šis žurnalas daugeliui kitaip mąstančių intelektualų buvo vienas svarbių orientyrų. Tai buvo toks ikikarinės Lietuvos mėnraštis, kurio aukštas lygis iš tiesų imponavo. Norėjosi lygiuotis į šį leidinį, nors iš tiesų, modeliuojant „Naująjį Židinį“, labiau dairytasi į išeivijoje ėjusį „Aidų“ žurnalą, labiau atitikusį mūsų supratimą apie periodinį leidinį.
„Aidų“ pavyzdžiu savo žurnalą skėlėme į straipsnių ir savotiško metraščio dalis, atskirtas net kitonišku šriftu ir maketu. „Židinio“ formuotą katalikų intelektinės kultūros tradiciją išeivijoje plėtoję „Aidai“ buvo pradėti leisti dar pokario Vakarų Vokietijoje, o paskui perkelti į JAV.
- Ar, pasirinkus tokius orientyrus, neslėgė autoritetai?
- Labai drąsu tikrai nebuvo. Juk senojo „Židinio“ pirmasis redaktorius buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, o „Aidai“ siejosi su tokiais vardais kaip Juozas Girnius, Leonardas Andriekus, Antanas Vaičiulaitis. Lietuvoje tarp mūsų tokio lygio asmenybių nebuvo.
- Išskyrus tėvą Vaclovą Aliulį?
- Taip, tėvas Vaclovas tikrai buvo mūsų globėjas ir gynėjas, tačiau tiesiogiai žurnalo rengimo darbe nedalyvavo.
- O kas dar stovėjo prie žurnalo „lopšio“?
-Vytautas Ališauskas, Tomas Sodeika, patį sumanymą rėmė Algirdas Patackas, sovietmečiu rengęs ir leidęs savilaidinį kultūros žurnalą „Pastogė“. Diskusijose dėl būsimo žurnalo dalyvaudavo ir daugiau žmonių, pvz., Irena Vaišvilaitė. Redakcijai žmones rinkome po vieną. Gediminas Mikelaitis atėjo iš „Sietyno“ rengėjų būrio, Dalia Čiočytė – iš atbundančios ateitininkijos, sukaupusi šiokios tokios darbo katalikų žiniasklaidoje patirties, rengdama ketinamo gaivinti Lietuvoje „Ateities“ žurnalo pirmą numerį, nors taip ir neišėjusį. Su Asta Giniūniene, kaip ir su tavimi, buvome pažįstami per Čiurlionio muziejų.
Kadangi ir pats sumanymas, ir jo įgyvendinimas buvo savotiškas „kolektyvinės sąmonės“ vaisius, mums buvo labai svarbu net išankstiniuose svarstymuose iki žurnalo pasirodymo suburti kiek įmanoma daugiau būsimų autorių, rėmėjų, talkininkų. Apie pusmetį prieš žurnalui išeinant bent kartą per savaitę vykdavo kūrėjų grupės posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ir tie žmonės, kurie vėliau redakcijai oficialiai niekada ir nepriklausė.
Tarp jų buvo ir tuomet dar visai jaunutis „Sietyno“ korespondentas Mantas Adomėnas, ir nepaprastai aštraus proto filosofas bei rafinuotas literatūros žinovas Traidenis Raudeliūnas, daug prisidėjęs prie žurnalo gimimo ir pirmųjų jo žingsnių. Sunku visus ir suminėti. Trumpai drūtai sakant, nuo pat pradžių visi aiškiai supratome, kad toks žurnalas, apie kurį svajojame, nepadaromas vien redakcijos pastangomis, kad reikia turėti nuolatinį bendražygių, bendraminčių būrį, be kurio leidinys negalės augti, stiprėti, plėstis.
- Kol žurnalo redakcija glaudėsi „Katalikų pasaulio“ redakcijoje Pylimo gatvėje, reikėjo tenkintis kampininkų dalia. Redakcijai įgijus „savus“ namus (iš pradžių – buvusiame Vlado Drėmos bute Literatų gatvėje, vėliau – Alumnate), „Naujasis Židinys“ virto kaip ir klubu, kuriame buvo galima susitikti su labai įvairiais ir labai įdomiais žmonėmis...
- Iš tiesų šiandien malonu prisiminti, kad su „Naujuoju Židiniu“ bendradarbiavo ir fotografas Gintautas Trimakas, ir poetas Jonas Juškaitis, ir vertėjas Antanas Gailius, ir grafikas Petras Repšys, ir skulptorė Ksenija Jaroševaitė, ir istorikai Sigitas Jagelevičius, Mečislovas Jučas, ir filosofas Alvydas Jokūbaitis, ir žurnalistas Kęstutis Girnius – anuomet ir dabar žinomi žmonės, padėję žurnalui tapti tokiu, kokiu jis ilgainiui tapo. 1992 m. mus pasiekęs „Aidų“ pasiūlymas susijungti su „Naujuoju Židiniu“ liudijo, kad einame teisingu keliu, kad esame vertinami tų žmonių, kurie mums buvo tikri autoritetai. Nuo tada žurnalas pradėjo eiti dvigubu „Naujojo Židinio-Aidų“ vardu.
Prisimindamas tas dienas, stebiuosi, kad turėjome tiek laiko bendravimui ir diskusijoms. Galbūt taip būdavo dėl to, kad patyrėme laimę gyventi labai svarbaus virsmo laikais. Tas virsmas dar ir dabar nėra pasibaigęs, tačiau tuomet viskas buvo itin nauja, visiems reikėjo susiorientuoti kintančioje tikrovėje. Tai, matyt, ir skatino burtis, šnekėtis, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Aš asmeniškai tikrai labai daug gavau iš tų žmonių, kurie rinkdavosi redakcijoje. Beveik viską žurnalas laimėjo iš jų, nes aš pats nepasižymiu autarkiško mąstytojo savybėmis. Dalydavomės intelektinio bendravimo malonumu ir stengdavomės, kad tą malonumą patirtų ir „Naujojo Židinio“ skaitytojai.
- Matyt, turi gebėjimą išklausyti, išgirsti ir kalbėtis, kad aplink žurnalą ir jo vyriausiąjį redaktorių burdavosi tiek daug ir tokių įvairių žmonių!
- Tikrai nieko negalėjau suvilioti jokiomis gėrybėmis ar pramogomis. Matyt, sutapo viskas: laikas, vieta, dalyvių siekiai. Juk vieniems pasitraukus, vieton jų ateidavo kiti. Kažkaip savaime pirma į diskusijas, o paskiau ir į žurnalo leidybos darbą įsiliejo nauja karta – Naglis Kardelis, Paulius Subačius, Mikas Vaicekauskas, Nerijus Šepetys ir ypač Saulius Drazdauskas, perėmęs iš manęs redaktoriaus vairą, kai nusprendžiau, kad padariau visa, ką galėjau, o dabar jau atėjo laikas pasitraukti. Sauliaus redaguojamas žurnalas įgijo daugumą iki šiandien jam būdingų bruožų. Žurnalas pasirodė besąs toks, kokio ir siekėme: jis reaguoja į aplinkos bei visuomenės pokyčius, jis atspindi juos ir, tikiuosi, bent šiek tiek prisideda prie visuomenės nuomonės formavimo.
- Pasitraukęs iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų, Tu tapai paprastu „Naujojo Židinio-Aidų“ skaitytoju?
- Taip, be abejo. Ir šiame vaidmenyje jaučiuosi labai smagiai: neprivalau skaitomų tekstų analizuoti, svarstyti, redaguoti, taisyti korektūros klaidų, kurių, kaip ir visur kitur, čia pasitaiko. Kiekvienas žurnalo numeris man būna staigmena, nes aš nedalyvauju medžiagos rengime, tik retkarčiais prisidedu prie kokios nors publikacijos pasirodymo. Esu ištikimas „Naujo Židinio-Aidų“ skaitytojas ir labai laukiu kiekvieno naujo numerio.
Gailiuosi tik vieno dalyko, kad nesu turtingas ir negaliu tapti žurnalo mecenatu… O kaip būtų puiku išvaduoti dabartinį vyriausiąjį redaktorių Nerijų Šepetį ir visą jo komandą nuo varginančių materialinių sunkumų! Tada daugybę energijos, eikvojamos tiems dalykams, jie galėtų panaudoti gerokai prasmingiau ir visiems skaitytojams naudingiau…