Eilės prie A.Kubiliaus ir A.Sekmoko durų laukia „Toshiba Westinghouse“. Panašu, kad abiem joms nuoširdžiai pavydi ir prancūzų „Areva“ bei EDF, ir vokiečių RWE, ir italų „Enel“.
Regis, A.Sekmoko atominė vis dėlto bus. Jei tik kita valdančioji dauguma, kaip jau įprasta Lietuvoje, nenuspręs kitaip. Tarkim, sužaisti populiarų politinį žaidimą „Oligarchai“ ar dar populiaresnį „Jie parduoda Lietuvą“. Paksininkai jau cyptelėjo apie referendumą dėl jėgainės statybos.
Kaip toks absoliučiai nerangus A.Sekmokas sugebėjo išlįsti pro adatos skylutę?
Energetikos ministro gebėjimai šiuo atveju nieko nereiškia ir niekam nerūpi. Virš civilizuoto pasaulio merkiasi atominės energetikos sutemos. Fukušima reaktorių gamintojams smogė stipriau nei Černobylis.
Tada, prieš 25 metus, jie galėjo išdidžiai aiškinti, kad ten buvo nevykę sovietų reaktoriai. Fukušimoje veikė, regis, tos pačios „Hitachi“ reaktoriai, prie kurių gamintojai mergaitiškai jautriai prideda būdvardį „seni“.
Bet būdvardžiai neišgelbės. Pasitikėjimas atomine energetika po katastrofos Japonijoje žiauriai krito. Italai nubalsavo prieš atominės atominės energetikos plėtrą. Šveicarija elgiasi taip pat.
Vokietija ne tik nebestatys naujų atominių, bet dar iki 2011-ųjų pabaigos uždarys 8 iš 17 savo atominių jėgainių. Kitas 6 ketina stabdyti 2015-2021 metais, o 3 moderniausiųjų veikla bus nutraukta 2022-aisiais, ar gal net anksčiau.
Ką turime? Planetoje veikia per 440 reaktorių. Daugiau kaip 60 yra statoma, o dar 493 reaktorių statybą buvo planuota pradėti. Bet tai duomenys, paskelbti prieš pat Fukušimą.
Po Fukušimos krizės mažiausiai kelių dešimčių (ir tai labai optimistinis variantas) atominių reaktorių gamyba dega mėlyna liepsna. Kur kišti jau pradėtus gaminti, milijardus kainuojančius įrenginius? Ką daryti su tūkstančiais inžinierių ir darbininkų? Iš ko atiduoti reaktorių statybai paimtus kreditus?
Ir čia su ištiesta ranka ateina lietuvis A.Sekmokas. Gelbėtojas, ne kitaip. Kurį dar ir lengvai išdurti galima. Štai taip per vieną cunamio bangos virsmą aukštyn kojomis apsivertė situacija atominėje rinkoje.
Bet ar nesutrukdys Rusija, kuri ne iš ekonominių, o iš politinių paskatų stato atomines jėgaines Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje? Ar nepakiš kojos Garbaravičiai, gerai uždirbantys iš brangios rusiškos elektros perpardavimo Lietuvai?
Panašu, kad gal jau ir ne. Nes dabar kitoje barikadų pusėje stovės ne su dievais besikalbantis A.Sekmokas, o savo milijardus ginanti „Hitachi“. Arba kita pasaulinė korporacija. Štai ką gali vienas cunamis.
Ar jau pradėti krykštauti iš džiaugsmo? Steigti komitetą, rinksiantį lėšas A.Sekmoko biustui su taikiu atomu virš galvos Turniškėse?
Priklauso nuo to, koks jūsų požiūris į pinigus. Ne valdiškus. Tuos, kurie lyg ant kranto išmesti karosai dar spurda nuosavoje kišenėje.
Atominei jėgainei statyti Vyriausybė ieško strateginio investuotojo. Gero dėdės? Bet gerų dėdžių, galinčių vargšei Lietuvai numesti keletą milijardų eurų, nesimato. „Atominės elektrinės projekto įgyvendinimo išlaidos yra didžiulės. Net ir išsivysčiusios šalys tam skolinasi“, - į iliuzijų pasaulį persikelti neleido pats H.Nakanishi.
Strateginis investuotojas norės (ir turės) uždirbti. Iš ko? Ar ne iš mūsų? Mums padės Latvija, Estija ir Lenkija? Šiek tiek gal. Bet kuo labiau kils atominės statybos kaina, kuo labiau mus spaus investuotojas, tuo mažiau jie padės.
Lenkai, latviai ir estai nebus tokie kvaili, kad pirktų brangesnę elektrą, nei jiems siūlys su mūsų atomine jėgaine gerokai į kampą įvaryti rusai. Kas lieka? Kuo situacija skiriasi nuo LEO LT varianto?
Faktiškai ji gal net blogesnė. Nacionalinį strateginį investuotoją valstybė visada rastų būdų kaip paspausti. Kaip parodė įvykiai su LEO LT, galima net nacionalizuoti tokio investuotojo turtą. O kaip Lietuvos valdžia galėtų paspausti „Hitachi“ ar „Toshiba Westinghouse“? Tai ne Lietuva „Hitachi“, o „Hitachi“ Lietuvą spaus. Nuo to momento, kai pradėsim statybas. Kas lieka?
Prisimenate, kaip prieš kokius 15 metų toks S.Ošerovskis pusdykiai, vos po pora su trupučiu lietuviškų centų, stumdė Ignalinos atominės jėgainės kilovatvalandes Baltarusijai ir Rusijai. Pastačius atominę jėgainę, galime grįžti ten pat - užsieniui elektrą parduosime pigiau už savikainą, o patys mokėsime tiek, kad net kailis nuo įtampos rūks.
Nors „Hitachi“ prezidentas apie investavimo sąlygas neužsiminė, bet ir vaikui aišku, kad vienintelis būdas atsiimti sukištus milijardus - Lietuvos įsipareigojimas pirkti iš atominės jėgainės elektrą už jos nustatytą kainą. Elektros biržos laukia mirtis.
„Įsipareigojimas mokėti tik po 20 centų už kilovatvalandę būtų didžiausias Lietuvos derybininkų laimėjimas“, - samprotauja Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovas V.Miškinis.
Žinome mes tuos mūsų valstybinius derybininkus. Dar nuo „Williams“ laikų „Mažeikių naftoje“. Tad neturėkime iliuzijų: 20 centų yra utopija, apie kurią padorioje draugijoje neverta nė užsiminti. Kaina bus didesnė.
Kiek didesnė? Dvigubai, trigubai? Pusė lito, litas už kilovatvalandę? Ar įstengs dar dešimčia metų iki 2020-ųjų pasenusi ir dar kelis šimtus tūkstančių jaunų emigrantų praradusi močiučių Lietuva mokėti reparacijas už atomines A.Kubiliaus ir A.Sekmoko ambicijas?
Klausimas, ar mums reikia atominės elektrinės, turėtų skambėti taip: kiek tiksliai kiekvienam lietuviui kainuos čia pagaminta kilovatvalandė?
Tai esminis klausimas. Žinoma, jeigu vis dar esame kunigaikščio Margirio mito gerbėjai ir mūsų netrikdo faktas, kad išmirštanti tauta po 2020 metų turės gyventi jau ne tarp dviejų, o tarp trijų atominių jėgainių.