Lietuvoje į genocido apibrėžimą įtrauktas socialinei ar
politinei grupei priklausančių asmenų kankinimas ar žudymas - taip
genocidui prilyginami sovietų režimo nusikaltimai. Tarptautinėje
teisėje paprastai tokie nusikaltimai genocidu nevadinami, o ši
sąvoka taikoma tik nacionalinės ar etninės grupės sistemingam
naikinimui. Įtvirtinant tokias nuostatas tarptautinėse sutartyse
aktyviai veikė ir buvusi Sovietų Sąjunga.
34 parlamentarų kreipimesi į KT prašoma išaiškinti, ar
dabartinis Baudžiamajame kodekse (BK) įrašytas genocido
apibrėžimas neprieštarauja Konstitucijos normos, kad asmuo turi
teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, o bausmė gali būti
skiriama tik remiantis įstatymu.
BK 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai
sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai
nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei
grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant,
žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip
sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies
žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar
prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės
atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu
iki gyvos galvos“.
Anot kreipimosi autorių, Seimas nepagrįstai išplėtė genocido
sąvoką, įrašydamas socialinei ar politinei grupei priklausančių
asmenų kankinimą ir žudymą. To nėra jokiuose tarptautiniuose
aktuose.
Taip pat ginčijamas BK straipsnis, pagal kurį genocido
nusikaltimams netaikoma senatis, ir ši norma galioja praeičiai.
„Mes manome, kad senatis gali būti netaikoma tik už labai
sunkius, visą tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti
nusikaltimus. Kitiems nusikaltimams (nepriklausomai nuo jų sunkumo
laipsnio) senaties instituto netaikymas, mūsų požiūriu,
pažeidžia teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo
principus ir yra nekonstitucinis“, - rašoma kreipimesi į KT.
Anot jo, tarptautinėje baudžiamojoje teisėje įtvirtinti
principai, kad senatis netaikoma labai sunkiems, visą tarptautinę
bendriją verčiantiems susirūpinti nusikaltimams, o tokiems
nusikaltimams veikos, kuriomis siekiama visiškai ar iš dalies
sunaikinti kokią socialinę ir politinę grupę, nėra priskirtos.
Dėl panašų dalykų į KT buvo kreipęsis Panevėžio apygardos
teismas, tačiau Konstitucinis Teismas jo prašymą grąžino, nes
šis buvo parengtas netinkamai.
Klausimas dėl BK esančio genocido apibrėžimo kilo Panevėžio
apygardos teisme nagrinėjant paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo
Antano Kraujelio-Siaubūno žūties bylą. Joje dėl A.Kraujelio-
Siaubūno žūties kaltinamas buvęs vidaus reikalų ministras
Marijonas Misiukonis ir dar trys asmenys.
Teismas buvo patenkinęs M.Misiukonio gynėjų prašymą kreiptis
į KT dėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio atitikimo Lietuvos
Konstitucijai.
M.Misiukonis, Sergejus Tichomirovas, Rimantas Kublickas ir Petras
Laguckas kaltinami, kad būdami sovietinių struktūrų, siekusių
fiziškai sunaikinti pasipriešinimo sovietų okupacijai ir
okupaciniam režimui dalyvius, atstovai, vykdė genocidą ir aktyviu
ginkluotu puolimu lėmė Lietuvos partizano A.Kraujelio žūtį.
A.Kraujelis (1928-1965) - rezistencinių kovų dalyvis, vienas
paskutinių Lietuvos partizanų. 1946-1947 metais jis buvo partizanų
ryšininkas, vėliau pats tapo partizanu. Aktyviai veikė iki 1965
metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi
A.Kraujelis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, jis nusišovė.
1997 metais Lietuvos partizanui A.Kraujeliui suteiktas teisinis
kario savanorio statusas (po mirties), 1998 metais - vyresniojo
leitenanto laipsnis, 1998 metų gegužės 19 dieną jis apdovanotas
Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu.