Kaip buriama prisikėlusiųjų bendruomenė

Eucharistijos slėpinys yra svarbus visoms Bažnyčioms, ne tik katalikams, bet ir stačiatikiams bei liuteronams. Nenuostabu, nes kalbama apie seniausią krikščionių tradiciją, kurios šaknys siekia Bibliją. Juk pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą, žodžius ir judesius, kuriais Jėzus duonos ir vyno pavidalu dovanojo save mokiniams, randamas ne tik sinoptinėse – Mato, Morkaus, Luko – evangelijose, bet ir šventojo Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams (11, 23–26).

Visi šie keturi pasakojimai yra labai panašūs, o jų branduolys yra priesakas Jėzaus pasekėjams, kad tai, kas vyko Paskutinės vakarienės kambaryje būtų kartojama krikščionių susibūrimuose. Apaštalo Pauliaus pasakojimas yra seniausias tekstas, nes egzegetai datuoja, kad Pirmasis laiškas korintiečiams parašytas apie 56 m. Tad jis perteikia labai seną tradiciją.

Kad jos buvo kruopščiai laikomasi, liudija 155 m. laiškas, parašytas, atsivertusio į krikščionybę filosofo, o vėliau kankinio Justino, imperatoriui pagoniui Antoninui Pijui (138–161). Jame aiškinama, ką susirinkę daro krikščionys:

„Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi, gyvenantys miestuose bei kaimuose. Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai. Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas, primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti. Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės už save [...] ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų [...], idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą. Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.

Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu. Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas. Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: „Amen“. Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistinę“ [už kurią buvo dėkota] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.“

Nuo seno padėka yra eucharistinio vyksmo ašis. Kristaus Kūno ir Kraujo dovanos akivaizdoje krikščionių autentiška laikysena yra dėkojimas.

Natūralu, kad legalizavus krikščionybę Eucharistijos slėpinys tapo teologų ir liturgistų dėmesio objektu. Jau V amžiaus Polemijaus kalendorius mini Taurės atsiradimo dieną (lot. Natalis Calicis). Ši šventė būdavo švenčiama kovo 24-ąją, nes tuomet vyravo nuomonė, kad Kristus mirė kovo 25 dieną. Dienos skirtos ypatingiau pagerbti Kristaus Kūną ir Kraują yra minimos ir kituose senoviniuose sirų, armėnų, koptų, melchitų, Kalabrijos ir Sicilijos liturginiuose kalendoriuose.

Pamaldumas Švč. Sakramentui savo apogėjų pasiekė Viduramžiais, todėl nieko nuostabaus, kad 1264 m. rugsėjo 8-ąją popiežius Urbonas IV, paskelbė bulę „Transiturus“, kurioje nurodė švęsti Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę ketvirtadienį po Švč. Trejybės iškilmės, t.y. devintą savaitę po Velykų (todėl ir sakoma – Devintinės).

Savo bulėje popiežius akcentavo, kad dėl Gavėnios laiko rimties Bažnyčia negali Didijį Ketvirtadienį deramai švęsti Eucharistijos įsteigimo dienos, todėl šiam įvykiui paminėti reikia atskiros liturginės šventės.

Kaip kitą svarią priežastį, paskatinusią įvesti šią iškilmę, popiežius Urbonas IV nurodė apreiškimus, kuriuos turėjo pamaldūs žmonės. Viena iš jų - Belgijoje gyvenusi šv. Julijona iš Mont Cornillono. Gimusi 1193 m. Retinų vietovėje netoli Lježo, ankstyvoje vaikystėje ji neteko tėvų ir tapo Mont Cornillono augustiniečių vienuolių auklėtine. Čia ji davė vienuolės įžadus ir kiek vėliau tapo vienuolyno vyresniąja.

Tačiau vienuolyno gyvenimo intrigos privertė ją palikti vienuolyną ir tapti klajokle. Šv. Julijona mirė 1258 m. balandžio 5 d. Fosso cistersių vienuolyne. Nuo jaunystės šv. Julijona pasižymėjo giliu mistiniu gyvenimu ir pamaldumu Švč. Sakramentui ir per visą savo gyvenimą propagavo idėją, kad yra reikalinga speciali šventė Kristaus Kūno ir Kraujo garbei.

Šis jos troškimas peraugo į regėjimą, kuriame šventoji išvydo mėnulio pavidalo bažnyčią, ant kurios paviršiaus plytėjo viena tamsi dėmė, reiškusi tokios šventės trūkumą.

Savo regėjimu šv. Julijona pasidalijo su Robertu Toriečiu, tuomečiu Lježo vyskupu ir vyskupijos arkidiakonu Žaku Pantaleonu, vėliau tapusiu popiežiumi Urbonu IV. Vyskupui Robertui šis regėjimas paliko didelį įspūdį ir jo pasiūlymu 1246 metų vietos vyskupų sinodas nusprendė, kad vyskupas turi teisę savo nuožiūra švęsti tokią šventę savo diecezijoje.

1261 m. rugpjūčio 29 d. Žakui Pantaleonui tapus popiežiumi, atsiskyrėlė Ieva, artima šv. Julijonos draugė, taip pat pasižymėjusi uoliu eucharistiniu pamaldumu, paprašė Lježo vyskupo Henriko Golderiečio kreiptis į popiežių, kad jis padarytų šią šventę privaloma visam katalikiškam pasauliui.

Tačiau dėl įvairių politinių peripetijų (ypač Šventojo Sosto buvimo ne Romoje, o Avinjone) popiežiaus Urbono IV bulė nesusilaukė plataus atgarsio. Tik 1311 m. Vienos susirinkime pirmininkaujant popiežiui Klemensui V ji buvo patvirtinta ir nurodyta Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę švęsti visuotinai.

Po truputį visoje Europoje įsigalėjo paprotys švęsti šią šventę: nuo 1306 m. Kiolne, Vormse nuo 1315 m, Strasbūre nuo 1316 m., o į Angliją jis atėjo iš Belgijos tarp 1320 ir 1325 metų.

Kiti popiežiai taip pat rūpinosi šios šventės populiarinimu. Antai popiežius Jonas XXII įsakė per ją viešai procesijoje nešti Švč. Sakramentą, o Eugenijus IV pagausino sąlygas atlaidams gauti. Nuo XIV amžiaus po Europą sparčiai pradėjo plisti Švč. Sakramento brolijos. Po protestantų reformos ši iškilmė tapo savotišku katalikiškos tapatybės įtvirtinimu, nes skelbė skirtingą nuo reformatorių Eucharistijos slėpinio suvokimą.

Tačiau manoma, kad šios iškilmės atsiradimui įtakos turėjo dar vienas įvykis. Italijoje, Orvieto mieste, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katedroje yra iki šiol išsilaikiusi 1263 m. Bolsenoje įvykusio eucharistinio stebuklo relikvija – kruvinas korporalas. Bolsenoje, Šv. Kristinos bažnyčioje, galima pamatyti 1573 m. Ipolitui Scalzai priskiriamą epigrafą, kuriame taip aprašomas šis įvykis:

„Tais laikais, kai garbingo atminimo popiežius Urbonas IV su savo broliais kardinolais ir kurija buvo įsikūręs Orvieto mieste, jame tarnavo vienas santūrus, puikaus išsilavinimo vokietis kunigas, visuose dalykuose buvęs ištikimas Dievui, išskyrus tai, kad ne iki galo tikėjo šiuo sakramentu (Eucharistija) ir turėjo tam tikrų abejonių. Negi gali būti, kad, kunigui tariant žodžius: „Tai mano Kūnas“, duona virsta tikru Švenčiausiuoju Kristaus Kūnu, o tariant žodžius: „Tai mano Kraujas“, vynas virsta Krauju? Vis dėlto kasdien melsdamasis jis prašė Dievą malonėti siųsti jam kokį nors ženklą, išvysiantį iš jo sielos visas abejones.

Atėjus laikui, visagalis ir gailestingasis Dievas, kuris nenori nusidėjėlio pražūties, bet trokšta, kad jis atsiverstų ir gyventų, ir neapleidžia nė vieno Juo pasitikinčio, padarė taip, kad minėtasis kunigas atsikratytų šio suklydimo ir jo tikėjimas sutvirtėtų. Dievas patvarkė taip, kad šis kunigas panorėjo aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus kapus bei kitas maldingas vietas ir melsti atleidimo už savo nuodėmes. Šitaip jis iškeliavo į Romą. Atvykęs prie Bolsenos pilies Orvieto vyskupijoje, jis sustojo švęsti Mišių šv. Mergelės Kristinos bažnyčioje, vietoje, vadinamoje „Delle Pedate“, nes ten matyti neįtikėtinu būdu atsispaudę, tarytum iškalti, minėtosios mergelės pėdsakai.

Jam aukojant Mišias ir virš taurės laikant Šventąją Ostiją, nutiko stulbinantis dalykas – stebuklas tiek seniesiems, tiek naujiesiems laikams. Visiškai netikėtai Ostija regimai virto tikru kraujuojančiu kūnu ir tik maža jos dalelė, kurią jis laikė savo pirštais, liko nepakitusi.

Tai įvyko ne slaptai, bet taip, kad visi žinotų, jog tai buvo tikra Ostija, kurią Mišias aukojantis kunigas laikė iškėlęs virš taurės. Negana to, ištryškęs kraujas aptaškė ir purifikatorių, kuriuo buvo valoma taurė. Tas, kurio abejonės šiuo stebuklu buvo išsklaidytos ir tikėjimas sustiprintas, norėjo tai paslėpti, pridengdamas Kūną korporalu, bet juo labiau stengėsi tai padaryti, juo labiau šis stebuklas skleidėsi. Kiekvienas naujai ištrykštantis kraujo lašelis nudažydamas korporalą palikdavo tiek pat į žmogaus siluetą panašių atspaudų.

Tai regėdamas kunigas buvo priblokštas ir nebedrįsdamas tęsti toliau liovėsi aukoti Mišias. Apimtas gilaus skausmo ir atgailaudamas, jis pirmiausia pagarbiai grąžino Švč. Sakramentą į jam skirtą vietą altoriuje, tada nubėgo pas popiežių ir atsiklaupęs papasakojo, kas jam nutikę, prašydamas atleidimo už savo širdies kietumą ir suklydimą. Popiežius šio pasakojimo klausėsi su didžia nuostaba ir būdamas šioje žemėje vietininkas To, kuris nepaniekina sugrudusios ir atgailaujančios širdies, suteikė jam išrišimą ir paskyrė tinkamą atgailą.

Kad žibintuvo šviesa dar labiau švytėtų tiems, kurie yra Viešpaties namuose, jis paskelbė nutartį, kad garbingasis Kristaus Kūnas turi būti atgabentas į Orvieto bažnyčią, pavadintą Jo Motinos vardu, ir paliepė Orvieto vyskupui atvykti į palaimintosios Kristinos bažnyčią ir iš ten atnešti jį į miestą. Paklusdamas šiam paliepimui, šis atvyko į vietą, kur buvo įvykęs stebuklas ir, lydimas patarnautojų bei gausaus būrio žmonių, su didele pagarba paėmė Kristaus Kūną ir nešė jį į miestą. Ant tilto per Riokjaro upę jis sutiko Romos popiežių, atėjusį jo pasitikti su kardinolais, patarnautojais, vienuoliais bei gausybe Orvieto tikinčiųjų, garbinančių Dievą ir liejančių ašaras. Orvieto vaikai ir jaunuoliai, kaip žydų vaikai Verbų dieną, giedodami ir mojuodami alyvų šakelėmis, atėjo jų pasitikti. Paėmęs į rankas Švč. Sakramentą, popiežius atsiklaupė ant plikos žemės, o tada, lydimas himnų ir giesmių, nunešė jį į Orvieto bažnyčią. Su dideliu džiaugsmu ir pagarba jis įdėjo Kristaus Kūną į jam skirtą altoriaus vietą. 1263-ieji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo metai.“

Šiais laikais Orvieto relikvija yra atsidurusi ir mokslininkų tyrimų akivaizdoje, bet ji nėra antgamtinės Eucharistijos plotmės įrodymas. Tikėjimas Kristaus žodžiais, kad eucharistinė duona yra jo kūnas, tais žodžiais, kuriuos Bažnyčia išsaugojo tūkstantmečius, yra tikrasis „įrodymas“. Tai tikėjimas, kad, kaip teigia popiežius Benediktas XVI, krikščionys Eucharistijoje: „gauna daugiau negu žemiškas maistas, jie gauna tikrąją maną – bendrystę su Dievu prisikėlusiame Kristuje.“ (“Jėzus iš Nazareto”, II dalis „Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo“).

Taip Bažnyčia tampa prisikėlusiųjų bendruomene.