- Kuo ypatingos pakartotinės širdies persodinimo operacijos? Jų pasaulyje atliekama tiek nedaug – tik 3 proc. visų širdies persodinimo operacijų – nes pacientams neprireikia, ar todėl, kad jos labai sudėtingos ir rizikingos?
- Aišku, jų reikia mažiau, negu pirminių transplantacijų. Bet šitos operacijos susijusios su kraujavimo rizika. Pacientai būna jau operuoti, ir po tų operacijų formuojasi sąaugos, organizmo reakcija į intervenciją. Pakartotinė operacija būna sudėtingesnė dėl didelės kraujavimo tikimybės.
Jeigu pati operacija praeina neblogai, lieka infekcinių komplikacijų rizika. Pacientas ateina jau imunosupresiškas, naudojęs imunosupresantus – vaistus imunitetui slopinti.
- Dėl tų priežasčių ir Lietuvoje iki šiol jų nebuvo atliekama?
- Pakartotinės operacijos daromos tais atvejais, kai implantuotos donoro širdies funkcija būna tikrai sutrikusi. Ne visiems ji trinka. Dalis žmonių ir dešimt metų, ir daugiau išgyvena su pakankamai normalia funkcija. Bet yra būklių ir situacijų, kurios susideda į krūvą ir didėja donorinės širdies kraujagyslių ligos rizika, kai kraujagyslės siaurėja ir blogėja širdies funkcija. Taip ir nutiko pastaruoju atveju. Kraujagyslės susiaurėjo iki 75-95 proc. Pacientui buvo implantuoti net penki stentai. Tada jau nieko nelieka, kaip keisti širdį iš naujo.
- Šis pacientas su donoro širdimi pragyveno ketverius metus. Ar tokiu atveju laikoma, kad pirmoji širdies persodinimo operacija buvo sėkminga, ar nesėkminga?
- Pacientas turėjo labai sunkų širdies nepakankamumą. Kad sulauktų širdies donoro, jam buvo implantuoti dirbtiniai širdies skilveliai kaip tiltas į transplantaciją. Jis donoro pirmą kartą laukė beveik metus. Įvertinę visa tai mes manome, kad operacija buvo sėkminga, ir netgi labai sėkminga. Jeigu ne tos dvi operacijos – dirbtinių skilvelių implantavimas, vėliau donoro širdies implantavimas – aišku, pacientas būtų miręs.
- Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie patį pacientą, kuriam buvo antrą kartą persodinta širdis?
- Tai jaunas vyras. Jam gana anksti buvo nustatyta širdies raumens liga, vadinamoji diletacinė kardiomiopatija, kuri progresavo, ryškėjo širdies nepakankamumas. Jis pasiekė terminalinę būklę. Nebuvo, ką daryti, reikėjo skubiai implantuoti dirbtinius skilvelius. Su tais skilveliais jis galėjo laukti tinkamo donoro. Atsiradus donorui, buvo implantuota donorinė širdis.
Po to operacijos jis jautėsi gana neblogai, sukūrė šeimą. Praėjusių metų vasarą dar buvo išvykęs į žmonių su transplantuotais organais sporto olimpiadą Švedijoje. Kiek žinau, jo atstovaujama sporto šaka buvo lengvoji atletika, šuoliai į tolį. Jis pats yra aktyviai įsijungęs į visuomeninį judėjimą.
- Kaip jis jaučiasi dabar?
- Šiuo metu jis dar yra reanimacijos skyriuje, bet būklė pakankamai nebloga. Pacientas atjungtas nuo dirbtinio kvėpavimo aparato, kalba, valgo.
- Kaip apskritai jaučiasi žmonės, kuriems persodinta kito žmogaus širdis?
- Jeigu jie iki tos operacijos būna labai blogos būklės, dūstantys, sutinę, nepaeinantys, tai implantavus donorinę širdį, situacija smarkiai pagerėja. Be abejonės, jie džiaugiasi, vėl gali gyventi pilnavertį gyvenimą, keliauti, aktyviai dirbti. Aišku, turi visą laiką vartoti vaistus, slopinančius imuninę sistemą. Bet bendra būklė labai pagerėja.
- Kada šis pacientas galės grįžti į namus?
- Viskas priklausys nuo to, kaip jam viskas klostysis. Jeigu nebus infekcinių komplikacijų, tai, manau, jis gana greitai važiuos į reabilitacijos kliniką. Paprastai mūsų pacientai važiuoja į Druskininkų „Dainavos“ sanatoriją, ten pereina visą reabilitacijos etapą, būna aktyvinami. Po to jie grįžta čia, lankosi Klinikose.
- Kas buvo širdies donoras?
- Donoras – 26 metų traumą patyręs vyras.
- Traumą patyrė Joninių naktį?
- Ne, anksčiau. Pati transplantacijos operacija vyko Joninių naktį, iš birželio 23 į 24.
- Širdies persodinimo laukia daug ligonių. Ar po pirmosios širdies persodinimo operacijos pacientas neatsiduria eilės gale?
- Pakartotiniam persodinimui pacientas įtraukiamas į sąrašą tais atvejais, kai vėl ryškėja širdies nepakankamumas. Jis laukia kartu su kitais pacientais, nėra nustumiamas kažkur. Jeigu dabartinė širdies būklė bloga, funkcija blogėjanti, jis įtraukiamas į sąrašą lygiagrečiai su kitais. Planinė transplantacija daroma pagal tai, kada pacientas įtraukiamas į sąrašą, o jeigu būklė yra labai bloga – jis įtraukiamas į skubų sąrašą.
- Kiek laiko šis pacientas laukė antrosios donoro širdies?
- Gal beveik pusmetį.
- Kiek laiko truko operacija? Ar gydytojai patenkinti savo darbu?
- Pati operacija truko apie septynias valandas. Tiek profesorius R.Benetis, kuris vadovavo operacijai, tiek jam asistavę chirurgai ir anesteziologai džiaugiasi - didelių komplikacijų operacinėje nebuvo.
- Jūs, kaip prižiūrinti pacientus po širdies persodinimo operacijų, ar matote skirtumą tarp pacientų, kuriems širdis persodinta pirmą kartą, ir to, kuriam jau antrą?
- Man dar labai sunku komentuoti, nes praėjo mažai laiko, tik kelios dienos. Aišku, ir patirtis menka, vienas toks pacientas. Bet kol kas labai didelio skirtumo nematau. Tik tiek, kad imunosupresinis (imunitetą slopinantis) gydymas šiek tiek skiriasi nuo pacientų, kuriems širdis persodinta pirmą kartą.
- Jam skiriami papildomi medikamentai?
- Ne, atvirkščiai. Šiek tiek supaprastinta schema, kadangi pacientas jau prieš tai vartojo imuninę sistemą slopinančius vaistus. Operacinėje ir iš karto po operacijos naudojamų vaistų kiekis yra mažesnis.