Kokių dar vaivorykštės spalvų gali parodyti mums politinis perkrikštas R.Žilinskas?
Kovo 11-ąją rėks su partijos avangardu „Lietuva - lietuviams“? Ar tik palydės taip šūkaujančius pritariančiu žvilgsniu? Kaip K.Uoka. O gal gerbs šautuvu žudiką Drąsių ir Visos Lietuvos teisėją Neringą? Kaip kitas konservatorių „prisikėlėlis“ S.Stoma. Prisijungs prie Alkotesterio brolių E.Vareikio ir A.Vidžiūno. Ar bus toks originalus, kad ir Tėvynės sąjungoje įkurs sekciją „My Pride“?
J.Razma į tokius ir panašius klausimus atsakinėja krikščioniškai: žurnalistas Rokas bus auklėjamas. Pasidžiaukime: po šios Seimo kadencijos nelengvai paskutinių Europos pagonių galvoms įkandamas F.Kafka taps mums kiek artimesnis.
Kas atsitiko, suko galvą baisiu vabalu paryčiais pavirtęs F.Kafkos „Metamorfozės“ herojus, komivojažierius Gregoras Zamza. Išsigando išgirdęs savo atsakymą. Balsas, be abejonės, buvo tas pats, bet sumišęs su tarsi iš apačios sklindančiu nevalingu graudžiu piepsėjimu.
O kas dabar, pamanė Gregoras, ir apsidairė tamsoje. Netrukus pastebėjo, kad išvis nebegali pajudėti. Kad jam reikia išnykti, buvo net tvirčiau įsitikinęs negu jo sesuo.
Metamorfozė (gr. metamorphosis), mitologijoje nusakanti stebuklingą žmonių pavirtimą gyvuliais ar vienų gyvūnų kitais, Lietuvoje tapo banalia, nieko nestebinančia politikos kasdienybe.
Buvęs bėglys, nuo Lietuvos teisingumo pusantrų metų slėpęsis Rusijoje ir iki šiol vis dar įtariamasis partijos sukčiavimo byloje atstovauja Lietuvai Europarlamente, lipdo ir ardo didžiųjų miestų valdančiąsias koalicijas. Bet net konservatorių psichiatrai yra pasiryžę čia pat pulti tokiam į glėbį.
V.Uspaskichą ir R.Paksą kažkada išvadinęs „visiškai nesavarankiškomis figūromis“, kurių tikslas pagal „svetur rašomą scenarijų parodyti, kad mūsų valdžia ir mūsų politikai nesugeba valdyti valstybės“, iš V.Uspaskicho glėbio per kančias išsivadavęs A.Paulauskas staiga vėl su savo partijos likučiais atsidavė to paties V.Uspaskicho valiai.
Pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos generalinis prokuroras tapo „svarankiška figūra“ V.Uspaskicho partijos sudėtyje. F.Kafkos „Metamorfozė“ - net ir su baisingu vabalu - nublanksta.
Du dešimtmečius lyg Don Kichotas net menkus komunistus savo žodžio ietimi smaigstęs V.Landsbergis staiga tampa kompartijos aukštosios mokyklos, kurią konservatoriai ekskomunikavo nuo aukštojo mokslo, docentės lobistu, kad atvestų į prezidento postą blyškią beveidę politinę kaukę, kurios gyvenimo istorija, pačiam V.Landsbergiui nė kiek nesistebint, prasideda tik nuo 36-ųjų gyvenimo metų.
Politologas L.Bielinis parašo monografiją „Prezidentė“, bandydamas įminti mįslę, kas slypi už tos blyškios politinės kaukės. Garbinga ir didelė leidykla iš baimės atsisako išleisti knygą. Kad tik kas neatsitiktų. ES šalyje. XXI amžiuje.
Dvesiančio kafkiško vabalo šešėlis. Kur pažvelgsi.
Kai privačių miškų savininkai nori įstatyme įtvirtinti nuostatą leisti jiems su savo privačia nuosavybe (su savo, o ne su valstybės) elgtis taip, kaip tai leidžia šventa privačią nuosavybę paskelbusi Konstitucija, tam pritariantys Seimo nariai apšaukiami korumpuotais padarais.
Seimo pirmininkė prapliumpa žaibais ir griausmais lyg būtų senovės lietuvių dievas Perkūnas. Ką jau kalbėti apie Vyriausiąją Lietuvos baudėją, panelę D.
Kai Kauno arkivyskupas prieš pat balsavimą dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo siuntinėja Seimo nariams SMS žinutes, nurodančias, kaip politikai privalo balsuoti, Seimo pirmininkė tyli. Taip ir turėtų būti? Kas galima lobistinės veiklos nedeklaravusiam arkivyskupui, tas Lietuvoje draudžiama kokio miškelio savininkui?
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras R.Jancevičius - tikras prokuratūros mohikanas, bet ir jį per tuos metus, kai D.Valys prezidentinės metamorfozės būdu iš rajono seržanto virto prokuratūros maršalu, taip pat ištiko kafkiška metamorfozė.
R.Jancevičius rimtu veidu paskelbė, kad yra uždraudžiama spaudai skelbti „įvairias“ advokato S.Novikovo nužudymo versijas. Kiekviena turgaus moterėlė gali skelbti, o spauda - ne. Toks stambus buvo prokuroras, o kaip dabar išgąsdintas Didžiosios prokurorų baudėjos.
Prie metamorfozės, kai prokurorai nebeskiria pelų nuo grūdų, tauta jau pripratinta.
Bet paklydimai jau pasiekė net istorijos mokslą. Ponia iš Venesuelos, kliedinti, kad mes, lietuviai, V amžiuje apsimetę gotais, sugriovėme Romą, toje pačioje Mokslų Akademijoje, kur susikūrė Sąjūdis, ne tik sukėlė pasakas graibstančios minios ekstazę, bet dar ir apžavėjo Pedagoginio universiteto Senatą.
Profesoriai neša regėjimuose pasiklydusiai poniai universiteto garbės daktaro regalijas. Universiteto?
Po to tie patys garbūs daktarai pasakos abiturientams, kad mūsų universitetai - geresni už JAV ir D.Britanijos. Gal jau geriau jie prieš miegą paskaitytų F.Kafką. Apie baisingą vabalą Gregorą.