O kartais ne tik save. Viena mergina guodėsi, kad geriantis jos tėvas nuolat grasina išmesti ją ir jos kūdikį iš namų, nes ši negali nupirkti jam alaus butelio. Tai tik viena iš daugybės situacijų, kai dėl girtaujančio asocialaus tėvo elgesio kenčia vaikai. Sutinku, truputį skiriasi Joninių šventimas prisigeriant ir nuolatinis girtavimas. Vis dėlto tik truputį. Nesaikingumas tiek vienu, tiek kitu atveju yra toks pats nusikaltimas prieš save ir prieš kitus. O nuo vieno iki kito kai kuriems žmonėms – vos vienas kitas žingsnis.
Specialistai ir reabilitaciją praėję žmonės sako, kad gydytis nuo priklausomybės gali pasiryžti tik pats žmogus. Jokie įtikinėjimai dažniausiai neveikia. Neveikia ir ginčai, barniai, grasinimai, tuo labiau smurtas.
Skaitydama vyro ir žmonos, mokslo daktarų Marthos Heineman Pieper ir Williamo J.Pieper knygą „Išmintinga meilė“ pagalvojau, kad su alkoholikais reikėtų elgtis kaip su vaikais. Autoriai, kalbėdami apie vaikų auklėjimą, vartoja terminą „meilingas reguliavimas“. Tai auklėjimo būdas, kai duodi suprasti vaikui, kad iš meilės jam neleisi daryti to, kas jį pražudys. Esi griežtas, bet reikiamus veiksmus atlieki švelniai, kad vaikas suvoktų, jog elgiesi taip iš meilės jam.
Jei rimtai, visų svarbiausia, manau, – netylėti ir nesislėpti nuo to, kas akivaizdu – žmonės stipriai per daug geria. Besaikis alkoholio vartojimas jau yra tapęs kultūros, gyvenimo būdo dalis. Jei dar pasakytume, kad mūsų žmonės yra psichologiškai sužeisti ir alkoholyje dažnai ieško poilsio bei bėga nuo kankinančių vidinių problemų, tai turėtų kelti dar didesnį mūsų susirūpinimą.