Tai – suprantama. Juk praėjusio amžiaus istorija, pirmiausia antroji jos pusė – sovietų okupacija ir partizaninis pasipriešinimas, turėtų būti pagrindinis valstybės ir tautos istorinis ramstis ir vizitinė kortelė, su kuria ji eina į platųjį Vakarų pasaulį.
Tai turėtų būti pagrindinis lietuvių istorinis pasakojimas arba, pasak istorikų profesionalų, „naratyvas”, ant kurio pamatų stovi ir valstybė, ir visuomenė.
Seimas šia proga priėmė specialią rezoliuciją. Joje į šį „naratyvą” įrašytas ne tik praėjęs, bet ir užpraeitas amžius. Ant vieno pjedestalo šalia pirmosios respublikos kūrėjų, savanorių ir pokario partizanų išrikiuoti ir abiejų XIX a. sukilimų vadai.
Tik štai bėda – visi šie pasakojimai ir vėl nebuvo niekam įdomūs, išskyrus pačius pasakotojus ir saujelę klausytojų – daugiausia tų, kurie nuo tų praėjusio amžiaus verpetų patys nukentėjo.
Negana to, ketvirtadalis to paties Seimo narių staiga panoro išjudinti vieną šio pasakojimo kertinių akmenų – teiginį, kad prieš lietuvių tautą sovietiniai okupantai vykdė genocidą.
Tai įtvirtinta net Lietuvos įstatymuose, kurie, skirtingai nei tautiniai teisės aktai, genocidą apibrėžia kaip siekį sunaikinti ne tik etninę, bet ir socialinę bei politinę grupę.
Net 35 Seimo nariai kreipėsi į Konstitucinį teismą, kad jis išaiškintų, ar tokia nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Jei taip atsitiktų, ant plauko pakibtų daugelis dalykų. Pirmiausia – už genocidą teisiamo paskutinio partizano A.Kraujelio-Siaubūno žudikų teismas.
Kita vertus, pagaliau būtų atvirai pradėta spręsti sąvokų problema, kuri nuolat kiša koją šaliai tarptautinėje arenoje.
Taigi dar kartą labai ryškiai pamatėme, kad visą šį mėnesį iš aukštų tribūnų pasakoti dalykai – tik gražus istorinis fasadas, dengiantis valstybės išorę, o po juo tvyro sumaištis ir nepasitenkinimas, apėmę net tos valstybės valdančiuosius.
Ką jau kalbėti apie paprastus mirtinguosius. Juk partizanų kovos ir pasipriešinimo okupacijai tematiką didžioji dalis visuomenės atmeta ne tiktai dėl to, kad, kaip ir visos posovietinės visuomenės, yra visiškai abejinga praeičiai ir ateičiai ar įtariai žiūri į valstybę ir jos oficialias kalbas.
Svarbiausia, kad ši tematika kertasi su prisitaikėliška nuo okupacinių traumų ir kompleksų vis dar neatsigaunančios visuomenės pasaulėžiūra.
O ką gi veikia gydytojai, kurie turėtų tas traumas gydyti ir sutaikyti piliečius su nesena jų pačių istorija, – istorikų, mokslininkų ir kitų akademinio pasaulio atstovų bendruomenė?
Juolab kad į juos savo iškilmingoje rezoliucijoje kreipėsi ir Seimas, kviesdamas į talką ugdant istorinį sąmoningumą.
Ogi ši bendruomenė visa galva ir toliau pasinėrusi į šventąjį ideologinį karą su „etniniu nacionalizmu” – naujos lietuviškos-lenkiškos tapatybės kūrimą mėgintuvėlyje, „atgaivinant” ir „atkuriant” Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atmintį. Pokaris ir sovietinė okupacija – šiam darbui ne itin tinkama ir net pavojinga dirva.
Yra ir kitų gydytojų, kurie siūlo savo migdomųjų ir raminamųjų. Vos į Lietuvą iš tolimosios Venesuelos atvyko lietuvių kilmės pseudoistorikė J.Statkutė de Rosales, aplink jos kojas susibūrė minios gerbėjų.
Tos minios šluote šlavė jos profašistine „pamatinės rasės” teorija dvelkiančius pseudotyrimus, kad iš lietuvių prieš daugelį tūkstančių metų kilo visos Europos tautos ir valstybės.
Šią vadinamąją baltų tyrinėtoją garbės daktaro regalijomis pašlovino Pedagoginis universitetas, pagerbė Užsienio reikalų ministerijos vadovybė.
Tad atrodo, kad taip ir toliau gyvensime – su gražiu fasadu, už jo kunkuliuojančiais skirtingais ideologiniais narveliais ir be bendros šaknies.